Robertą anksčiau ilgai kamavo košmarai. „Sapnuodavau vis kitokią lemtingo eismo įvykio baigtį – kad motociklas, kuriuo važiavau, susiduria su transporto priemone, bet koją aš išsaugau... Deja, prabudusi turėjau kilti iš ligoninės lovos ir mokytis gyventi kitaip. Ilgas kelias nueitas – auginu dukrą, sutikau mylimą vyrą, padedu kitiems atsitiesti po panašių kaip mano patirčių ir net pabandžiau šokti.“
Roberta pasakoja, kad prireikė gerų trejų metų, kol sugijo ir kūnas, ir siela. Pradžioje vis prisimindavo save prieš nelaimę, bet po truputį ėmė susigyventi su mintimi, kad tokia jau niekad nebebus. O kai suprato, kad ašaros nieko gero neduos, nusprendė kovoti už savo ateitį.
Pradžioje Roberta nenorėjo, kad kas suprastų, jog vaikšto su protezu. Jo pageidavo su venomis, su nagais, kuo tikroviškesnio. „Kaip čia dabar mane kitokią kas nors gatvėje matys?“ – nuogąstavo. Bet lūžis įvyko ėmus dirbti su vienu ortopedu. Pacientų drovumo ir kompleksų sujaudinta mergina nusprendė nebesislėpti – vasarą užsivilko trumpą sijoną, protezą drąsiai parodė baseine, socialinius tinklus papuošė atviromis nuotraukomis.
„Noriu skleisti žinią, padėti tokiems kaip aš socialiniuose tinkluose, todėl dalijuosi įvairiu turiniu, pamąstymais. Tikiu, kad gebu padėti kitiems, padrąsinti, keistis ne tik pati, bet ir įgyvendinti pokyčius aplink save.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“
