1. Pirmas prisiminimas. Mamos prisiglaudimas ir mano plaukų uostymas. Ji visada sakydavo, kad jie kvepia žibutėmis. Tai jos mylimiausia gėlė. Simboliška.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Gerai. Mėgstu sakyti visiems „taip“. Tai yra ir mano problema, ir sėkmės priežastis. Visada stenkitės papulti į iššūkį keliančias situacijas – jos yra geriausios mokytojos.
3. Gražiausias keiksmažodis. Ačiū. Kai pasakau „ačiū“ tam tikru tonu ir veido išraiška, veikia puikiai.
4. Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. Vis dar gyvas. Prašau – trys žodžiai. Po mirties man nebesvarbu, ką kalbėsit ar galvosit. Svarbu čia ir dabar.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Elonas. Man artimas jo požiūris ir motyvuojantis elgesys. Manau, būtų įdomu pakalbėti su žmogumi, pakeisiančiu pasaulį dar mums gyvenant.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Tai R.L.Stevensono Džekilas ir Haidas. Asmenybės susidvejinimas man būdingas. Manau, daugumai kūrybiškų žmonių tai imponuoja. Kartais jaučiuosi kaip Patrikas Beitmanas iš 2000 metų filmo „Amerikos psichopatas“ („American Psycho“). Dažnai pastebiu savyje tokių žanrų herojus. Ne tai kad svajočiau paslapčia žudyti žmonės – tiesiog jų mąstymas ir priežastys man artimos.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. „Vienas namuose“. Tai viskas, kas buvo cool, kai augau.
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... nemanau, kad trūksta. Matote, gyvename pertekliaus amžiuje, esame privilegijuoti, turime visko. Nepakaks gyvenimo perskaityti visų knygų ir išklausyti visų įrašų.
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... "Google". Manau, kad tai pasaulio super įmonė. Ji suformuos ateitį.
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. „Don’t stop me now“ – "Queen". Noriu, kad kai visi šoks aplink mano urną, visiems būtų linksma su manimi paskutinį kartą ir pamirštų mane iškart po to. Po to, kai mirsiu, niekas nebeturės prasmės man, tad kam apsunkinti kitus?
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Vaikystėje braižiau geografinius kontinentų žemėlapius, bandydamas atrasti skeveldrą ir jos galimą trajektoriją.Visad patiko Atlantidos idėja.
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Nuo mažens mama vedžiojosi mane per senamiestį ir Pilies gatvę. Man niekada nepabosta ta atkarpa. Ten grodavau gitara, ten susitikdavome su draugais, leidome paauglystę.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... pasirinktą kvailumą kaip gyvenimo būdą. Galiu toleruoti patologinį kvailumą, bet savanoriško idiotizmo – niekaip. A.Einsteinas sakė, kad stupidity is infinite, o tai ir pykdo, ir gąsdina. Šiaip mėgstu "Black Afgano".
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... pagalvojau, kad pirmo įspūdžio palikti antrą kartą nepavyks.
15. Klausimas, kurio visada vengiu. „Ar tu laimingas?“. Tai tokia subjektyvi ir labai reliatyvi būsena, tad atsakyti iš anksto įrašyta žinute lengviausia.
16. Nė už ką negalėčiau... galiu viską. Ir jūs taip pat galite viską. Bent galvokite taip. Tačiau nepasirinkčiau daugelio dalykų dėl įsitikinimų ar asmeninių preferencijų. Vienas iš tokių dalykų – apsimetinėti prieš save.
17. Jaučiuosi nuogas be... drabužių. Galiu atsakyti kiek kitaip – visada jaučiuosi per daug prisirengęs, kai būnu girtas.
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. „Tai pasistenk, seniuk.“ „No shit“, sakau. Rimtai? All i do is try!
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... edukacijos kaip neišvengiamų vaistų nuo kvailumo. Seksualinio švietimo subrendusiems žmonėms, kad taptų laimingesni ir tolerantiškesni kitiems nei jie patys. Suvokimo, kad nėra skirtumo tarp juodaodės moters ir baltaodžio vyro, kad visi visaip ir visada yra lygus bei vienodai reikšmingi ir tuo pačiu metu tiesiog laikini. Būtų žiauriai paprasčiau visiems. Įskaitant paradoksaliai kvailus ekstremistinių pažiūrų įvairiafobus.
20. Katarsis – tai... kažkas iš literatūros ir Aristotelio laikų. Lyg turinio projekcija žiūrovo sąmonėje. Tikrai per sunkus žodis man.
– „Dėl skonio nesiginčijama“ – taip aidu kartoja populiarioji išmintis. Ar tikrai?
– Žodžio laisvė nėra absoliuti. Už garsiai išsakytas mintis ar pasisakymus kartais gali tekti atsakyti visai rimtai, tačiau galvoti ir turėti nuomonę mes galime visi ir visais klausimais. Skonis, labai asmeninis požiūris į dalykus, dažniausiai susiformuoja augant, perimant įpročius ir tolerancijos manieras iš artimųjų rato. Man patinka palaikyti konstruktyvų dialogą su žmonėmis, kurių požiūriai ne visada sutampa su manaisiais, bet visi privalome atsiminti – mes neturime teisės ar pareigos bandyti priverstinai ir agresyviai daryti įtaką kitų žmonių skoniui.
Apskritai viskas yra reliatyvu ir priklauso nuo padėties matymo kampo. Kai kuriais atvejais skonis gali būti blogas ar geras, lyginant su visuomenėje nusistovėjusiais socialiniais ar filosofiniais rodikliais, o kai kuriais atvejais tai apskritai nesvarbu, nes bendro sutarimo konkrečiu klausimu tiesiog niekada nebuvo pasiekta. Tarkim, kažkas labai nemėgsta saldžių kvepalų – tai ar verta šiuo klausimu išsiplėsti? Juk tai apskritai neturi jokios įtakos niekam. Tai tiesiog patarkime, kad dėl skonio nesiginčijama.
– Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažino, kad Lietuva nepagrįstai apribojo jūsų drabužių reklamą su Jėzaus ir Marijos personažais. Kiek laisvės jaučiate Lietuvoje kaip kūrėjas?
– Aš niekada neplanavau tapti konkrečios temos laisvės iškovotoju. Žemėje ir taip pakanka įrodinėtojų. Kaip parašyta Biblijoje, „beware of false prophets and teachers“. Nesinori pradėti aiškinti ar mokyti kitus, tačiau, kai susiduri su dalykais, kurie kertasi su viskuo, ko tave mokė netgi pats Šventasis Raštas (beje, priverstinai), tenka imtis kardinalių priemonių. Įvykus šiam precedentui, aš labiau pajutau bendrą neteisybę ir kolosalų šališkumą. Dėl to teko kovoti.
Kalbant apie labiau kasdienes teises – Lietuvoje tikrai nėra blogai. Mes visi iš esmės beveik be išimčių galime ir turime visus įrankius elgtis taip, kaip norime (socialinių įpročių ribose). Norėtųsi daugiau edukacijos seksualiniame švietime, daugiau laisvės ir tolerancijos skirtingų žmonių poreikiams ir pasirinkimų laisvėje, bet visuomenei subrendus galiausiai pasieksime savo.
– Darbas, talentas, idėjos... Kas dar svarbu norint įsitvirtinti mados pasaulyje?
– Na, pradėkime nuo to, kad visų pirma reikia bendros logikos ir paprastų dalykų suvokimo jausmo. Tai galioja viskam. Visi procesai turi pradžią ir pabaigą, o tarp jų yra daug tarpinių stotelių. Čia kaip pasaulio ekonomikos kreivė – ir aukštyn, ir žemyn, ir lygiai su nuliu. Darbuose būna visko, tačiau svarbu nepasiduoti ir, žinoma, visiškai atvirkščiai – suvokti, kada sustoti. Tai skirtingi dalykai. Atsirinkime, kad tavo idėjos bus bevertės, jeigu nespėjęs jų įgyvendinti susinaikinsi bandydamas.
Kalbant apie labiau kasdienes teises – Lietuvoje tikrai nėra blogai. Mes visi iš esmės beveik be išimčių galime ir turime visus įrankius elgtis taip, kaip norime (socialinių įpročių ribose).
Tame nėra nieko garbingo ar išskirtinio. Per visą žmonijos istoriją neabejotinai buvo daug talentingų kvailių, kurie tiesiog sudegė kaip Ikaras dėl per didelės ambicijos. Madoje iš mano patirties (atsiminkime, kad pagal mano paties sau išsikeltus tikslus mes underperforminam šiaip) kažko didelio mes dar nepasiekėm, tačiau jau matosi akivaizdūs dalykai. 1. Viskas kiek sudėtingiau, nei tiesiog gražūs drabužiai. 2. Talentas yra pervertintas. 90% sėkmės bus pasiekta tiesiog atlikus užsibrėžtus tikslus. Kitaip tariant, pabaigus procesus ir uždėjus varneles. 3. Reikia atskirti, ko norisi – komercinės sėkmės, liekant prie sėkmingo verslo vairo, arba ribotos trukmės šlovės. Abu koreliuoja tarpusavyje glaudžiai, tačiau jų siekimo būdai skirtingi. 4. Suprasti, kad išmokti važinėti riedučiais be mėlynių nepavyks.
Bus visko – tarp to visko ir didelių vidinių kovų bei išgyvenimų, kurie taps kliūtimis siekiant net ir mažų kasdienių pasiekimų. Šiuo atveju duosiu draugišką patarimą – lengviausia man yra izoliuotis nuo pašalinių patarimų ir susifokusuoti į problemos sprendimą – ne į ją pačią.