Viešai demonstruoti savo lytinės orientacijos buvusi televizijos žvaigždė nemato prasmės, tad gėjų eitynėse jo tikrai neišvysime, bet ir slėpti ar meluoti Rokas neturi ko.
Šiemet pirmą kartą leista rengti gėjų eitynes. Ir vėl kilo diskusijų dėl lietuvių tolerancijos ir homofobijos. Koks jūsų požiūris į tai?
Aš – už toleranciją: reikia palikti žmonėms teisę gyventi taip, kaip jie nori. Jeigu gėjai nori eiti į gatves ir rodytis, kas esą, nematau visiškai jokios problemos. Klausimas tik, ar aš tai daryčiau. Kodėl? Todėl, kad mano orientacija – tik mano reikalas.
Bet tampate vis dažnesnis laidų ir diskusijų apie gėjų teises dalyvis...
Todėl, kad aš nebijau apie tai kalbėti.
Kodėl, jūsų nuomone, Lietuvoje tik vienas kitas žmogus išdrįso viešai prisipažinti, kad yra gėjus?
Vieni gal bijo. Kiti saugo privatų gyvenimą. Aš nebijau.
Bet viešai ir jūs nedrįstate pasakyti: „Aš esu gėjus!“
O ką aš dabar darau?! Norint ištarti šiuos žodžius, tam tikrą slenkstį iš tiesų reikia peržengti.
Be to, kai jūs įtarsite mane darant nusikaltimą, galėsite pasakyti: „Ponas Rokai, nusikaltai...“ Tada aš bandysiu aiškintis, teisintis. O dabar neturiu dėl ko teisintis.
O gal tokie žmonės kaip jūs tyli, nes bijo, kad bus pasmerkti, jų namų langus akmenimis apmėtys?..
Pamėginkite mano langus apmėtyti akmenimis, tai taip duosiu į nosį, kad maža nepasirodys (juokiasi). Bet, atvirai sakant, nežinau, kodėl kiti žmonės tyli. Man sunku vertinti dar ir dėl to, kad neturiu nė vieno draugo gėjaus. Visi mano bičiuliai – vadinamosios tradicinės orientacijos žmonės. Aš niekada nesu susidūręs su netolerancija, pasmerkimu, nepakantumu, todėl negalėčiau tvirtinti, kad mūsų visuomenė labai netolerantiška.
Aš pats tiesiog nematau prasmės lįsti žmonėms į akis dėl to, jog esu kitoks. Niekam neprimetu savo gyvenimo kelio ir nesileidžiu, kad vadovautų man. Kai kas mane smerkia už tai, kad sakau gyvenąs komfortiškai: nemeluoju sau, savo artimiesiems, draugams. Nemeluoju kolegoms. Manęs jau seniai niekas neklausia, kodėl esu nevedęs, neturiu vaikų. Tai irgi rodo tam tikrą santaiką su mano pasirinkimu. O man perša suvokimą, kad, galimas dalykas, dauguma viską žino.
Kiek laiko nemeluojate sau, artimiesiems?
Senokai. Gal kokių dešimt metų. Pavyzdžiui, vienas iliustratyvus faktas: buvęs mano bosas į savo
vestuves mane pakvietė su draugu. Tai nebuvo paslaptis nei jam, nei kitiems svečiams.
Mano tikslas nėra šokiruoti visuomenės paėmus už rankos savo draugą. Aš tuos meilumus palikčiau namams ir artimų žmonių aplinkai.
Turbūt net tokiam pokalbiui reikia nemažai drąsos ar laiko pribręsti. Būdamas dvidešimties šita tema kalbėtumėte?
Ne. Tokiems pokalbiams greičiausiai reikia brandumo ir sugebėjimo nemeluoti sau pačiam. Ir kitiems aš niekada nemelavau. Vienoje laidoje pabandė apkaltinti, kad buvau išrinktas į Seimą, nes nuslėpiau savo lytinę orientaciją. Bet apie ją rinkėjai manęs tiesiog neklausė. Balsavo už mane dėl to, kad pažįsta. Televizijoje dirbau beveik dvidešimt metų, su mano vedamomis žiniomis užaugo ištisa karta.
Tiesą sakant, moters kur kas paprasčiau banaliai paklausti: „Ar tavo širdis dabar užimta?“...
...ne, mano širdis laisva (šypsosi)... Sakykime, kad esu užkietėjęs senbernis. Vos tik kas nors ima rastis, tuoj susimąstau: o gal man geriau vienam?..
Jums užtektų drąsos su savo antrąja puse eiti gatve susikibus už rankų, bučiuotis – kaip paprastai elgiasi įsimylėję vaikinas ir mergina?
Aš tai ne kartą esu daręs. Ir savo antrajai pusei, kai ją turėjau, daviau labai daug: savo draugų būrį, jų supratingumą, galimybę nemeluoti, būti atviram. Bet mano tikslas nėra šokiruoti visuomenės paėmus už rankos savo draugą. Aš tuos meilumus palikčiau namams ir artimų žmonių aplinkai.
Antrąją pusę sutikti jums lygiai taip pat sunku, kaip tradicinės orientacijos žmogui? Juk sklando kalbų, kad egzistuoja ištisi gėjų klanai, vienas kitą per atstumą užuodžiate...
(kvatoja)... Baisu! Niekada gyvenime neteko susidurti su jokiais klanais! Yra gėjų klubų, bet netgi ten besilankantiems žmonėms ant kaktos neparašyta, kad jie – gėjai. Pavyzdžiui, aš niekada tokiame klube nesu apsilankęs vienas, visada eidavau su savo „chebra“ – tradicinės orientacijos žmonėmis.
Jūs, kaip Seimo narys, dabar galėtumėte prastumti įstatymą apie netradicinės orientacijos žmonių santuokas...
Mūsų visuomenėje, turinčioje krikščioniškus pamatus, santuoka suprantama kaip vyro ir moters sąjunga Dievo akivaizdoje prie altoriaus. Prie altoriaus – vadinasi, bažnyčioje. Bažnyčioje – vadinasi, Katalikų. O Katalikų Bažnyčia santuoką laiko tik vyro ir moters sąjunga. Tai ir palikime santuoką tradicinei šeimai. Užtat partnerystė – kodėl gi ne? Bet vėlgi – naudotis savo įtaka Seime neatsiklausęs rinkėjų negalėčiau ir to nedaryčiau. Kai mūsų visuomenė bus tam pasirengusi, tada – taip.
Įsivaizduokite situaciją: už tai, kad rinkėjams nepranešėte apie seksualinę savo orientaciją, jums surengiama apkalta. Ar tai įmanoma?
Pagal įstatymus, konstituciją – neįmanoma. Rinkėjai manęs apie orientaciją neklausė. Negi skrajutėse turėjau rašyti: „Esu kandidatas į Seimą Rokas Žilinskas“, o skliausteliuose pridurti: „Gyvenu su vyru.“ Tiesą sakant, man būtų labai juokinga pamatyti tokią apkaltą ir išgirsti, kaip skambėtų kaltinamasis nuosprendis.
2010 02 18
Rokas Žilinskas: „Mano orientacija – tik mano reikalas“ (papildyta vasario 18 d.)
Smagu kalbėtis su drąsiu žmogumi. „O neseniai vienoje laidoje mane išvadino bailiu, – šypsosi Seimo narys Rokas Žilinskas (37). – Dėl to, kad nesimušu į krūtinę ir nesakau, jog aš KITOKS!“
Pranešti klaidą
Sėkmingai išsiųsta
Dėkojame už praneštą klaidą