Kūrinys vienintelį kartą buvo parodytas po atviru dangumi. Gera žinia tiems, kurie šį vasaros vakarą negalėjo apsilankyti koncerte-spektaklyje: spalio mėnesį suplanuoti keli „Poetai ateina“ pasirodymai. Pirmą kartą – Marijampolėje ir Klaipėdoje, ir, žiūrovų pageidavimu, dar kartą – Panevėžyje, Šiauliuose, Kaune, ir Vilniuje.
Kiekvieną kartą Rolandas Kazlas papildo koncertą-spektaklį naujomis eilėmis, todėl žiūrėti net ir kelintą sykį nė trupučio nepabosta. Festivalio „Untold City“ publika klausėsi susikaupusi, tačiau kartais suvilnydavo ir garsus juokas: kai kurios eilėraščių ištraukos demonstravo puikų jų autorių humoro jausmą.
Koncerto akimirkos – galerijoje:
„Poetai ateina“ atrodė lyg specialiai šiai erdvei skirtas. Įspūdis neatsitiktinis: senos universiteto sienos ilgus metus išdidžiai saugo daugybę eilėraščių, o tylią popietę arkadose galima išgirsti ir jų autorių žingsnių aidą. Festivalio „Poezijos pavasaris“ posmai kasmet skaitomi vos už kelių dešimčių metrų – M. K.Sarbievijaus kieme. Sigitas Geda, Henrikas Čigriejus, Algirdas Verba, kurių eilės skamba koncerte-spektaklyje „Poetai ateina“, yra tapę jo laureatais.
Tačiau titulais ir premijomis džiaugtis galėjo tik nedidelė dalis „Poetai ateina“ autorių. Štai visiškai kitoks likimas buvo skirtas poetui Antanui Kalanavičiui. Pripažinimo jis sulaukė tik praėjus dviems metams po mirties ir tik savo atkaklios sutuoktinės Perpetua Dumšienės dėka. Tai ji nepasidavė: perrašė, surinko, iššifravo poeto paliktus rankraščius ir 1994 metais išleido pirmąjį jo rinkinį „Ne akmenys guli“. Ir tik tuomet visus perskaičiusius sukrėtė suvokimas – juk tai buvo vienas talentingiausių mūsų poetų!
A.Kalanavičiaus našlė P.Dumšienė su neslepiamu jauduliu VU kieme klausėsi koncerto-spektaklio, kuriame tarp kitų talentingų Lietuvos poetų, skambėjo ir eilės to, kuris pomirtinį pripažinimą ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, pelnė tik jos dėka. Po koncerto poeto našlė šiltai bendravo su R.Kazlu ir prisipažino, seniai svajojusi, kad lietuviška poezija publikai būtų pateikta tokia modernia forma: sujungta su muzika, papildyta šviesomis, vaizdo projekcijomis.
A.Kalanavičiaus istorija išties simboliškai atspindi nemažos dalies puikių mūsų šalies poetų likimą – dvasinių išgyvenimų ir nepriteklių paženklintą kelią, kuris, dažniausiai nebuvo labai ilgas. Dauguma tų, kurių eilės skamba koncerte-spektaklyje – mūsų amžininkai ir galėtų sėdėti garbingoje vietoje tarp gausių žiūrovų, tačiau šiandien ten galėtume išvysti tik Alvydą Valentą ir Juozą Erlicką.
Algirdas Verba, Robertas Danys, Vladas Šimkus, Sigitas Geda, Jurgis Kunčinas, Vaidotas Spudas, Tomas Arūnas Rudokas, Alma Karosaitė, Antanas Masionis, Valdemaras Kukulas, Henrikas Čigriejus, Antanas Kalanavičius, Rita Dambrauskaitė, Valdas Gedgaudas, Salys Šemerys jau niekada nepamatys, kokį jaudinantį koncertą-spektaklį pagal jų eiles sukūrė R.Kazlas.
„Nieko neprigyvenau. Net atminimo. Net prakeikimo. Nieko neliko“, – rezignacijos kupinas eilutes kolegai poetui A.Verbai skyrė V.Kukulas. Tačiau čia plunksnos virtuozas nebuvo teisus. Nors dauguma poetų materialinių gėrybių išties neprigyveno, tačiau liko daug daugiau. Jų eilės – gyvos ir jomis autorių atminimas skleidžiasi tarsi gajus vijoklis. Koncertas-spektaklis „Poetai ateina“ yra didžiulė šios gyvybės dalis.
