Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Rolandas Kazlas apie filmą „Širdys“: „Galvoju, kad tai yra mano didžiausias vaidmuo kine“

Atvažiavus į Salas, pirmas dienas veikė tik du dušai, prausiantis žalčiai po kojas šliaužiojo, atrodė baisu, bet vėliau visa tai įtraukė, atsirado nepakartojama nuotaika, džiaugsmas, nuotykius filmuojant atskleidžia LRT plius laidoje „Už kadro“ filmą „Širdys“ pristatęs režisierius Justinas Krisiūnas. Laidoje dalyvavęs aktorius Rolandas Kazlas prisipažįsta, kad, apsisprendęs atsisakyti vaidmens, jis pasižiūrėjo režisieriui į akis ir pasakė „taip“.
Rolandas Kazlas
Rolandas Kazlas / Filmo „Širdys“ nuotr.
Temos: 1 Rolandas Kazlas

– Justinai, tai yra antras didelis tavo darbas kine?

J.Krisiūnas: Gal net ir trečias, negaliu nurašyti ir pirmojo savo darbo „Emigrantai“, kurį kūriau su jaunimu, tuomet „Dėdė, Rokas ir Nida“ ir pagaliau šiandien – „Širdys“.

– Rokas buvo iš Rokiškio, tiesa?

J.Krisiūnas: Taip. Personažas.

– Gal kažkokių rokiškietiškų akcentų bus ir šiame filme?

J.Krisiūnas: Be abejonės, aš visada sakiau, kad esu rokiškietis, ir niekada to neišsižadėsiu. Didelis džiaugsmas, kad šis filmas yra filmuotas Rokiškio rajone, nuostabiame miestelyje pavadinimu Salos. Ten buvo įkurta vaikų širdies ligų sanatorija.

– Tai ten ir gyvenot?

J.Krisiūnas: Visą filmavimo laiką ten ir gyvenome. Tai, manau, davė labai didelę naudą filmui. Visi pajutome aurą, sukūrėme atmosferą. Bet kai komanda išgirdo apie tai, kur filmuosime galvojo: „Kur ten kaime, kur reiks gyventi?“. Dvaras senas, apleistas, du mėnesius ant matrasų miegoti reikėjo. Kai atvažiavome, pirmas dienas dušai veikė gal tik du, prausiantis žalčiai po kojas šliaužiojo, atrodė baisu! Bet vėliau visa tai įtraukė, atsirado nepakartojama nuotaika, džiaugsmas.

Aš pats gyvenau kemperyje, klebonijos kieme. Į lauką išeidavau basas, bėgiodavau, maudydavausi ežere, tada eidavome valgyti, kur vietinės gaspadinės paruošdavo skaniausius pusryčius, pietus ir vakarienę. Vakarais jaunimas grodavo gitaromis, dainuodavo, dalindavosi įspūdžiais po filmavimo. Tai buvo kažkas nerealaus. Man didžiausia dovana buvo, kad turėjau galimybę gyventi šalia aktorių, nes kiekvieną vakarą, ar rytą galėdavau su jais pasitarti padiskutuoti, pakalbėti apie rytojaus scenas.

Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rolandas Kazlas ir Justinas Krisiūnas
Juliaus Kalinsko / 15min nuotr./Rolandas Kazlas ir Justinas Krisiūnas

– Rolandai, teko skaityti, kad neapsiribojote vien tik vaidmeniu. Pridėjote ranką ir prie scenarijaus?

R.Kazlas: Jūsų laida vadinasi „Už kadro“, o filmo ir Justino dėka būsiu kadre, ir ne viename. Malonu sugrįžti į kiną, po galbūt dešimties metų. Galvoju, kad tai yra mano didžiausias vaidmuo kine, kuriame mano patirtis nėra tokia didelė – viso labo keli filmai, ir tie vaidmenys labiau buvo epizodiniai, antraplaniai, o čia vienas iš pagrindinių vaidmenų.

Susitikimas su Justinu man ypatingas, tai yra naujas žmogus. Kai jis man atsiuntė scenarijų, buvo kažkokių dvejonių. Paskui išsigandau išvis – galvojau, ai ką aš čia. Apsisprendęs ir atėjęs pasakyti „ne“, pasižiūrėjau Justinui į akis ir pasakiau „taip“.

Mane sužavėjo to žmogaus drąsa, užsispyrimas, noras kurti gerą kiną, eiti drąsiausiu keliu, o ne siūlyti filmą, kuriame herojai laksto su pistoletais, ar kokio nors užsienio scenarijaus adaptacijos vietinei rinkai, bet sukurti kažką šviesaus, gražaus, lietuviško, autorinio. Todėl man norėjosi jam padėt savo buvimu galbūt.

Kadras iš filmo/Rolandas Kazlas filme „Širdys“
Kadras iš filmo/Rolandas Kazlas filme „Širdys“

– Roberta, esi jauna aktorė. Koks buvo jausmas stovėti prie Rolando Kazlo, Liubomiro Laucevičiaus?

R.Sirgedaitė: Iš tikrųjų, nemažas iššūkis. Bet mes kažkaip visai sutarėme, tiek su Rolandu Kazlu, tiek su kitais aktoriais. Juk visi esame aktoriai, tik jie vyresni, mes jaunesni. Bet juk ir jie buvo kažkada jaunesni, tai jau kažkas bendra.

VIDEO: ŠIRDYS kinuose nuo Lapkričio 23 d. (2018)

– Bet baimės buvo?

R.Sirgedaitė: Truputį, bet tuo pačiu ir labai smagu.

R.Kazlas: Čia ir Justino nuopelnas, nes mes nuo to pradėjome kalbėti, kad jaunieji aktoriai nejaustų kažkokio barjero, įtampos būdami šalia vyresnių aktorių – nuo to ir pradėjome bendraudami už kadro (juokiasi).

J.Krisiūnas: Man iš tikrųjų buvo labai svarbu, kad jaunųjų aktorių vaidyba nesiskirtų nuo grandų, nuo patyrusių aktorių. Man buvo labai gražu matyti Liubomirą, Algį Gradauską, tiek Rolandą, kurie lygiai taip pat jaudinasi prieš filmavimą. Iš vakaro eina tekstą kartojasi, pergyvena, matau jau rankos drėksta pas juos. Ir tai buvo labai žavu. Ta jaunimo drąsa ir talentas davė gražų vaisių, aktorinis meistriškumas filme yra labai lygus – man tai didžiausia dovana.

R.Kazlas: Aš manau, kad pagrindinis filmo herojus ir yra tas būrys jaunimo. Tos jų jaunos širdys. Aš labai džiaugiuosi, kad jie debiutuoja tokiu filmu. Tokiame brandžiame filme. Su kiekvienais metais jie vis labiau džiaugsis, kad nusifilmavo tokiame filme.

Aš prisimenu save, mano pirmas filmas buvo „Vaikai iš Amerikos viešbučio“. Aš buvau jaunas, man buvo gal dvidešimt metų, jiems dabar kažkas panašaus. Laikas bėga ir tas filmas įgyja kitą vertę, kai kurių aktorių jau nebėra. Tarp kitko, vienų iš jauniausių aktorių. Dabar matai koks tu buvai, kaip pasikeitei. Jie irgi po kokių 10–30 metų tikrai su malonumu žiūrės į save jaunus – štai kokie mes buvome ir visai neblogai.

J.Krisiūnas: Kai apsisprendžiau, kas vaidins pagrindinius personažus, tik po kurio laiko sužinojau, kad Roberta ir Motiejus gyvenime irgi yra pora.

R.Sirgedaitė: Mūsų meilė realiam gyvenime nėra jau tokia romantiška ir dramatiška, kaip filme turbūt. Kai reikėjo vaidinti meilės scenas, tuomet net kažkaip negalvojau, kad mes draugaujam.

– Daug meilės scenų turėjot?

R.Sirgedaitė: Taip, turėjom labai daug meilės scenų (juokiasi). Norėčiau pridurti, kad su visais kursiokais, kurie dar vaidino šiame filme, buvo gera vaidinti, nes kažkaip jautėme vienas kitą, ne tik su Motiejumi, kuris buvo mano pagrindinis partneris.

– Su kokiais iššūkiais teko susidurti filmavimo aikštelėje?

R.Sirgedaitė: Paminėčiau du. Pirmas – tikrai dramatiška personažų linija. O antras – buvo viena scena, kurioje reikėjo nuo lieptelio šokti į vandenį ant galvos. Aš nemokėjau, teko mokytis visą filmavimą. Ši scena buvo filmuojama viena iš paskutinių ir kai jau reikėjo ją filmuoti man tik tą vienintelį kartą pavyko. Bet daugiau niekada gyvenime.

R.Kazlas: Galiu prisiminti ir aš šuolį į vandenį. Buvo tokia scena – auklėtojas su žmona valtyje. Buvo tik vienas dublis. Justinas sako, Gabija iššoka ir tu iš paskos. Aš susigalvojau, kad išsirengsiu gražiai, kaip Meilutytė nersiu. Laikas spaudė, Indrė Patkauskaitė iššoko į vandenį ir aš iš paskos, bet nepagalvojau, kad ta valtis susvyruos ir gavosi šuolis nei šioks, nei toks, kažkoks šonu, bet natūralus (juokiasi).

J.Krisiūnas: Aš labai džiaugiausi, kad visus nesklandumus man padėjo įveikti be galo profesionali ir talentinga kūrybinė komanda. Aš turbūt turėjau auksinę komanda, kuri mane visada gelbėjo, kuri man patarė ir padėjo. Didelis džiaugsmas, kad sutiko tokie talentingi žmonės filmuoti mano filmą, kurie turi žymiai daugiau patirties už mane, aš iš jų mokiausi ir tas klaidas jie kažkaip akimirksniu sugebėdavo išspręsti.

Dabar visi nori labai greitai atsinešt kamerą, nusifilmuot, dar net nenufilmavus paskelbt, kad jau filmas kino teatruose, jau parduodam bilietus. Yra tas noras greitai užsidirbti, greitai padaryti, greitai gauti šlovės. Man atrodo, kad šiame filme mes dirbome ne dėl šlovės, ne dėl pinigų, o dėl to, kad mūsų širdys norėjo kažką gražaus pasakyti, atiduoti žinutę, nemokant, nekišant savo nuomonės, tiesiog padovanoti žiūrovams gražų, kupiną meilės širdingą filmą.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs