Rumunų kilmės prancūzų dramaturgas Eugene Ionesco (1909-1994) – absurdo dramos pradininkas ir virtuozas. 1951 metais sukurta „Pamoka“ – puikus šio žanro pavyzdys. Nelogiškas, kupinas hiperbolizuotų dialogų, žaibiškai kintančios jausminės gamos. Visame šiame chaose staiga gimsta daugiasluoksnė prasmė, kuri žiūrovą tarsi nutvilko.
Suvaldyti absurdo pjesę reikia nepaprasto režisieriaus talento, aštraus matymo, ribų praplėtimo ir itin preciziškai išreikštos kiekvienos detalės. Paradoksalu, bet absurdo dramoje kiekviena jų turi prasmę ir neįsigilinus, galima aptraukti migla viską. Riba tarp absurdo dramos ir tikro absurdo tokia trapi, kad balansuoti ties ja drįsta ne kiekvienas.
Spektaklio akimirkos – galerijoje:
Rolandas Kazlas ėmėsi šio nelengvo uždavinio ir galima drąsiai teigti: gilus kūrinio suvokimas, dėmesys detalei ir gebėjimas meistriškai žongliruoti emocija sukūrė spektaklį, kuris žiūrovą tarsi įtraukia į savo realybę, nebepaleidžia iki pat pabaigos ir net jam pasibaigus.
„Pamoka“ – itin dinamiška. Nuaidėjus ovacijoms, nevalingai pažvelgi į laikrodį nustebęs, kur gi dingo pusantros valandos. Tai ilgiausia ir intensyviausia gyvenimo pamoka Mokinei, tačiau ji neprailgsta žiūrovui.
Patekęs į absurdo dramos pasaulį, patenki ir į savo paties emocijų sūkurį. Iš ten aktoriai meistriškai ištraukia pačias skirtingiausias: nuo prunkštelėjimo dėl netikėto žodžių žaismo iki krūpčiojimo kaskart čerkštelėjant žirklėms.
„Pamoka“ – trijų kuriamas pasaulis. Rolando Kazlo kuriamas Mokytojas – grakštus, perdėm mandagus ir naivokas, „Pamokos“ metu po truputį atversiantis savo žvėries pusę. (Bukumas atidaro blogio skrynią…) Tauros Kvietinskaitės Mokinė – negrabi ir ne pati stropiausia. „Minimumas pastangų, maksimumas rezultato“ – labai pažįstama formulė. Tiesa, kartais nesuvokianti elementarių dalykų, ji nušvinta nepaaiškinamu genialumu, o tai siutina mokytoją ne mažiau nei kvailumas. (Ar nesate sutikę suklydusio mokytojo, kuris negali pakęsti, kad mokinys teisus?)
Judviejų, iš pradžių padorumo skraiste pridengtą, vėliau išties nuožmią dvikovą be taisyklių stabilizuoti bando įspūdingo stoto Audronis Rūkas, kuriam skirtas „budinčio personalo“ vaidmuo tik skamba paprastai. Šis laikas nuo laiko pasirodantis personažas – tarsi pranašas, kiekviename mūsų slypintis sąžinės balsas ir blaivus protas neleidžiantis situacijai tapti nebekontroliuojama.
O kova tarp savo esybe priešingų polių – „mokytojo“ ir „mokinio“ – tokia emociškai galinga, kad kartais stebėdamas jauti ją beveik fiziškai. Ypač kulminacinėje scenoje, kai Mokinė desperatiškai kartoja „skauda“.
„Pamoka“ – labai intuityvus spektaklis. Užuot supratus – reikia jausti, užuot mąsčius – pasiduoti pirmai į galvą šovusiai minčiai. Inspiruota to, kas vyksta scenoje, ji būna pati teisingiausia. Ir dar. Reikia pasikliauti nuojauta, o ji nevalingai apsėda vos mokytojui pasirodžius scenoje…
Šviesų manipuliacijos ir muzika tik dar labiau stiprina tai grėsmingai lengvabūdišką, tai apgaulingai šmaikščią, tai makabriško estetizmo kupiną „Pamokos“ nuotaiką. Scenos nei Mokytojas, nei Mokinė nepaliks iki pat pabaigos, o tai – didžiulio aktorių profesinio, dvasinio ir fizinio pasirengimo reikalaujanti spektaklio eiga.
Scenografės ir kostiumų dailininkės Neringos Keršulytės sukurta aplinka nebrėžia jokios ribos režisieriaus raiškai. Todėl nenustebkite: „Pamokoje“ telpa ne tik aritmetika, lingvistika ir filosofija, bet ir daug daugiau…
