Rosita, pirmiausia pakalbėkime apie plastinę nosies operaciją. Kas pasikeitė Tavo gyvenime po jos?
Dabar man tapo lengviau gyventi. Iki operacijos, kad gerai atrodyčiau, turėdavau įdėti itin daug pastangų. Keldavausi bent valanda anksčiau, kad galėčiau pasidaryti specialų makiažą. Man tikdavo tik tam tikros šukuosenos, kurios maskuodavo mano ilgą nosį. O dabar visai nedaug laiko praleidžiu prie veidrodžio. Užtenka tik išsimaudyti ir įšokti į drabužius. Galiu į gatvę eiti net nepasidažiusi, nesidaryti šukuosenos. Žinoma, ir anksčiau galėjau nekreipti dėmesio į savo išvaizdos trūkumus, tačiau man nepavykdavo užmerkti akių prieš veidrodį. Laimė, dabar tai galiu pamiršti!
Dabar jau esi patenkinta savo išvaizda?
Aš nesu gražuolė, neturiu idealių kūno formų, bet jaučiuosi patraukli. Ir tam daugiausia įtakos turėjo mano nosies korekcija.
Ar aplinkiniai pastebi Tavo išvaizdos pokyčius?
Dabar 80 procentų bičiulių, sutikę gatvėje, manęs neatpažįsta. Jie stovi, ilgai iš tolo žiūri į mane ir bijo apsipažinti. Tik vėliau, išgirdę balsą, supranta, kad čia ta pati jų draugė Rosita (juokiasi). Žmonės sako, kad pasikeičiau neatpažįstamai. Palyginusi naujas ir senas savo nuotraukas, jiems pritariu.
Kai aplinkiniai paklausia, kodėl pasikeitė mano išvaizda, neslėpdama pasakau, jog ryžausi plastinei operacijai. Nematau prasmės to slėpti. Dabar žmonės dažnai man sako: „Rosita, esi graži moteris.“ O aš jiems atsakau: „Dabar tapau gražesnė nei buvau.“
Jeigu galėtumei atsukti laiką atgal, turbūt dar drąsiau gultumeisi ant chirurgo stalo?
Neslėpsiu: buvo itin sunkių momentų. Tiesą pasakius, nors po operacijos praėjo jau ne vienas mėnuo, iki šiol nejaučiu savo nosytės. Atrodo, kad ji priklijuota. Aš net pernelyg ją saugau. Kai kas nors atsistoja šalia, visada šiek tiek atsitraukiu. Arba, kai dukrelė užmiega šalia, negaliu ramiai ilsėtis, mane apima budėjimo būsena, nes saugau savo nosytę nuo jos rankų.
Sunkiausias buvo gijimo etapas. Tačiau visiems, kurie dvejoja, ryžtis operacijai ar ne, patariu nesibaiminti. Juk išsipildys seniai puoselėta jūsų svajonė – tai atpirks visus skausmus operacijos metu ir po jos.
„Pastaruosius metus, kas rytą žiūrėdama į veidrodį, sau kaliau į galvą: „Nuo šiol darysiu viską, kad tapčiau laiminga.“ Vieną dieną netikėtai sulaukiau kvietimo dalyvauti realybės šou „Misija – grožis“, vėliau šalia manęs atsirado antroji pusė“
Turėjai galimybę ne tik pasitobulinti nosį, bet ir pasididinti krūtinę. Kodėl nesiryžai?
Taip, iš laidos kūrėjų sulaukiau pasiūlymo didintis krūtis ar atlikti kitos kūno dalies korekciją, tačiau, mano nuomone, dešimtys operacijų negali padaryti žmogų tobulą. Pateisinu tas po skalpeliu gulančias moteris, kurių mažos krūtys dėl sporto ar dėl žindymo, arba tas, kurių pilvukai po gimdymo sudrimba. Aš nevarau Dievo į medį. Nemanau, kad man viso to reikia, norėjau pasitobulinti tik nosytę. Man patinka mano nedidelė krūtinė ir kitos kūno dalys (šypteli).
Sutapimas ar ne, po nosies korekcijos Tavo širdyje užgimė ir nauji jausmai...
Tai tiesiog sutapimas. Pastaruosius metus, kas rytą žiūrėdama į veidrodį, sau kaliau į galvą: „Nuo šiol darysiu viską, kad tapčiau laiminga.“ Vieną dieną netikėtai sulaukiau kvietimo dalyvauti realybės šou „Misija – grožis“, vėliau šalia manęs atsirado antroji pusė. Ir viskas tik dėl to, kad pagaliau į gyvenimą pradėjau žiūrėti pozityviai, išmokau džiaugtis kiekviena smulkmena. Nebesu bambeklė, zyzlė, išmokau daugelį dalykų nutylėti, daug ko nematyti. Tie metai, kai nuolat sau kaliau į galvą, kad viskas krypsta į gerąją pusę, nenuėjo veltui. Spinduliavau teigiamomis emocijomis, pritraukiau kitų geros valios žmonių, tarp jų – ir naują vaikiną.
Kaip judu susipažinote?
Susitikome bendrų draugų kompanijoje. Iš karto vienas kitam kritome į akį. Iki tol į vyrus žiūrėjau labai skeptiškai, nes buvau smarkiai nudegusi, nusivylusi visais vaikinais. Todėl iš pradžių buvo sunku patikėti, kad mane gali aplankyti nauji jausmai, kad po pirmo susitikimo sulauksiu kvietimo į pasimatymą. Vis dėlto į jį nuėjau ir dėl to niekada nesigailėjau. Supratau, kad nuoskaudos ne padeda, o kliudo gyventi, todėl jas reikia vyti tolyn ir džiaugtis gyvenimu.
Kaip santykiai klostėsi toliau?
Neskubėjome, gražiai susibičiuliavome. Mus suartino bendri interesai ir vienodas požiūris į gyvenimą. Mums abiem reikia meilės ir ramybės. Vienas kitame tai atradome. Žinoma, negaliu sakyti, kad šie santykiai bus amžini. Galbūt ateityje verksiu draugei ant peties dėl sugriuvusių santykių, tačiau šiandien esu be galo laiminga. Jaučiuosi mylinti ir mylima!
Dabar į nesklandumus darbe ar buitines problemas išmokau reaguoti ramiai. Ir viskas dėl mano širdies draugo. Žinau, kad grįžusi namo (pora jau kelis mėnesius gyvena kartu – aut. past.) rasiu ramybę ir pasimirš visos bėdos. Nebenoriu nervintis dėl kiekvienos smulkmenos, kaip buvo anksčiau. Dabar tiesiog trokštu GYVENTI!
Ar naujai užgimę jausmai ir pastaraisiais metais gauta gyvenimiška patirtis turėjo įtakos Tavo pasaulėžiūrai?
Taip, labai didelės. Dabar bendrauju su tais žmonėmis, kurių silpnybes galiu priimti, jų nematyti. Tai tinka ir mano asmeniniuose santykiuose. Pati esu gana sunkaus charakterio – pernelyg principinga, turinti išskirtinę nuomonę. Tačiau svarbiausia santykiuose prisitaikyti prie šalia esančio žmogaus, mokėti jį išgirsti, suprasti ir susibendrauti.
Ar netolimoje ateityje galime laukti Tavo vestuvių?
Visada to labai norėjau. Man dabar labiausiai trūksta tvirtos šeimos. Nežinau, ar santuoka bažnyčioje ką nors pakeistų, tačiau mano didžiausias siekis dabar yra sukurti tobulą šeimą. Norėčiau susilaukti dar vieno vaikelio. Tačiau svarbiausia, kad antroji atžala gimtų iš didelės meilės ir augtų tvirtoje šeimoje.
