R.Čivilytė savo gimtadienį švenčia kitą dieną po Vėlinių, tačiau šventinės atmosferos tai nė kiek negadina, ypač tuomet, kai šalia mylimos dukros Agneta ir Patricija bei būrys draugų.
Jubiliejaus proga – 15min interviu apie laikus, kai Rosita negalėjo būti savimi, akimirkas, kai norėjosi mesti muziką, bei pagaliau atėjusią laisvę ir brandą.
– Rosita, koks gimtadienio rytas jus pasitiko šįkart?
– Staigmenos prasidėjo jau kur kas anksčiau. Mano jaunėlė net nesulaukusi lapkričio 3-iosios pasveikino, padovanojo visokių dovanų. Buvau apsupta tokio dėmesio, kad buityje pačiai nebuvo ką veikti. Net pasijutau nepatogiai, nes visą laiką esu pripratusi rūpintis pati, o dabar supratau, kad užaugo tas mano vaikas ir absoliučiai viską daro už mane.
Taigi, kelias dienas prieš tai buvo pasiruošimas, o šiandien – jau tikrasis gimtadienis (šypsosi). 55-erių metų sukaktis vis tiek yra tokia data, kai galvoji, kad reikia labai daug pasidaryti ir atšvęsti ypatingiau nei kitą gimtadienį. Tai, aišku, mano panos tam ruošėsi, o staigmenų atskleisti nenoriu, nes jos tikrai tokios, kurias galima aptarinėti tik artimųjų rate.
– Bet nemažai tų gimtadienių būta, tai gal jau sunku ir nustebinti?
– Jūs teisus, sunkoka. Kai tau 55-eri, atrodo, kad jau viskas nugyventa, padaryta, išjausta, išgirsta, pasakyta.
Bet yra ir kita pusė – tai auksinis brandos amžius, kai darosi ramu ir absoliučiai gera dėl kiekvieno sprendimo. To nebuvo anksčiau. Jaunystėje reikėjo bėgti, lėkti, ginčytis, kovoti, perdėtai jaudintis, o dabar atėjo laikas, kai mėgaujiesi – tuo, ką padarei, ką matai aplinkui. Viskas atsirinkta, iš profesinės pusės jau viskas aišku. Ir kai tokiame amžiuje pasižiūri atgalios, supranti, kad buvo faina, bet dabar fainiau.
Tai auksinis brandos amžius
– Jūsų gimtadienis – iškart po Vėlinių. Ar nesunku tą nuotaiką persijungti?
– Beveik visą gyvenimą tai jaučiau. Bet jau pripratau, nebeglumina taip, kaip anksčiau, tai mano namuose yra absoliutus šviesų šou – įvairūs kampai, kurie, kad ir patys tamsiausi, tuoj pat tampa spalvotais. O svarbiausia, kad yra artimųjų, bičiulių, draugų būrys, kuris ir šildo labiausiai.
– Švęsite su dukromis?
– Dabar toks laikotarpis, kai nieko ypatingo nesugalvosi, bet kadangi mums visą laiką gera būti šeimoje, su artimaisiais, taip ir būsim. Tik nesikviesiu tėvelio, nes jis yra rizikos grupėje. Tikrai labai ilgėsiuosi, nes visos šventės būdavo su juo, o šiandien tik telefonu pasikalbėjome. Bet duos Dievas, ir vis tiek kažkaip pasimatysime.
– Anksčiau gimtadienius esate ne kartą minėjusi ir scenoje, su gerbėjais.
– Koncertas Klaipėdoje jau yra tapęs kasmetine tradicija. Ir šiuo metu ruošiuosi koncertuoti su gospel choru gruodžio pabaigoje. Labai viliuosi, kad iki to laiko pandeminė suirutė aprims ir su žiūrovais galėsime užmegzti gerą ryšį.
– Pati ne kartą paminėjote skaičių. Kad 55 – neeilinė sukaktis. Siejate jį su branda, bet gal esate ir iš tų, kurie sako, kad jiems metų ne tiek, kiek parašyta?
– Šioje vietoje galiu jums atverti paslaptį, paslėptą ant labai gilios lentynos. Savyje turiu tokį dalyką, susijusį su šiuo skaičiumi – aš jo labai bijojau. Visą laiką maniau, kad sulig šiais metais mane turėtų ištikti sudėtinga krizė, nes būdama būtent 55-erių mirė mano mamytė.
Tas ilgesys yra išlikęs, gyvas, po mamos mirties jis tęsiasi labai ilgai. Bet šiandien jaučiuosi ypatingai, nes šio skaičiaus bijojau, o, pasirodo, jis jokios tragedijos, kriminalo ar blogos nuotaikos neduoda. Pasirodo, tai buvo tik mano galvoje ir širdyje, o iš tiesų viskas yra gerai.
Bijojau šio skaičiaus
– Pastarieji metai daugumai žmonių buvo neįprasti. Kokie jie buvo jums, jei kalbėtume ne tik iš profesinės, bet ir asmeninės pusės?
– Kūryba nesustoja, dainavimas tikrai nestoja, bet bendravimas su žmonėmis yra apribotas.
O metai buvo ramūs. Brandus amžius man yra be galo naudingas, man jis labai patinka. Vis dažniau bėgu nuo miesto, pasislepiu tarp knygų, spragsinčių laužo garsų, gamtoje.
Labai mėgstu važiuoti į savo sodybą, tą darysiu ir po gimtadienio. Po išsibarstymo mieste ten kaip kokią dėlionę save surenku, nes šurmulys, technologinis bumas, kai žmonės, atrodo, nebemoka patys nieko padaryti, man nepatinka – tada nesuvokiu savęs kaip individo, nejaučiu savo esybės. O kai nuvažiuoju į sodybą, viską reikia pasidaryti pačiai – ir valgyti pasigaminti, ir iš šulinio vandens pasisemti. Tada jauti pačius paprasčiausius, bet labai mielus gebėjimus.
TAIP PAT SKAITYKITE: Naują dainą išėjusiam žmogui skirianti R.Čivilytė: „Imu jausti, kad mano muzikinis laikrodis senka“
– Pakalbėkime apie muziką – neseniai gerbėjus nustebinote pakitusia stilistika. Kodėl tas pokytis įvyko ir kodėl jautėte, kad jis išvis reikalingas? Kiti gal ir visą gyvenimą tuo pačiu stiliumi pradainuoja.
– Man visada patikdavo žmonės, kurie stilingai, apgalvotai, emocionaliai ir profesionaliai kuria muziką, aranžuotes. Buvo tikrai sudėtinga pasirinkti tą, kuris pajustu mane tokią, kokia esu, be visų kaukių.
Ne paslaptis, kad kartais dainuojame tai, ko nenorime dainuoti vien dėl to, kad išliktume, kad turėtume pragyvenimui. Tokių dainų pridainuota daug, o kurgi aš? Aš esu būtent šiose naujose dainose ir labai džiaugiuosi, kad Žeraldas Povilaitis liko vienintelis pasirinktas prodiuseris, kuris mane jaučia nuo galvos iki kojų. Dabar esu rami, nes iš muzikinės pusės padariau tai, ką norėjau padaryti, ir girdžiu tai, ką norėjau girdėti. Tai yra didžiulė laimė.
– Seniau pasiekti tą laimę buvo sunkiau?
– Sovietų laikais mane užčiaupdavo, kai norėdavau improvizuoti, muzikoje jaustis laisvai. Nesuprasdavau, kodėl yra tam tikri šablonai, štampai, rėmai. Važiavau į Italiją ir kartu vyko žmogus iš Maskvos, kuris visą laiką mane prižiūrėjo, neleisdavo niekur vaikščioti. Sakydavo – dainuok, bet tik tai, kas reikalinga. Italijoje buvau pakviesta ir į radiją, bet jis man ten eiti neleido.
Tačiau ir jau vėliau Lietuvoje atsirado daug žmonių, kurie nenorėjo girdėti manęs tokios, kokia esu. Įvairių replikų esu išgirdusi iš žmonių, kurie ir dabar dėstytojauja.
Muzikiniai apribojimai Lietuvoje yra labai dideli. Radijui tai irgi ne formatas, bet svarbiausia, kad dainuoju tai, ką noriu, kas man patinka. Kaip ir žodžio laisvę, taip ir muzikinę laisvę pasiekti yra be proto smagu.
Lietuvoje būti savimi yra sudėtinga
– Buvo metas, kai pristabdėte muzikinę karjerą. Neseniai taip pat užsiminėte, kad jei jūsų muzikinis kelias baigtųsi ties paskutine būsimo albumo daina, būtumėte laiminga. Nuraminkite gerbėjus – juk dar neketinate baigti karjeros?
– Truputėlį pavargau būti savimi, nes Lietuvoje tai yra sudėtinga. Jau virš 30 metų nešu savo muzikinę vėliavą ir tai yra labai sunku, nebent pasirenki dainuoti vaikiškas daineles, kurias gali atkartoti kiekvienas žmogus. Tame nėra nieko blogo, bet tai – pernelyg banalu, ypač brandžiame amžiuje.
Tai, ką dainuoju dabar, taip visada jaučiausi. Ar tai labai sudėtinga paprasto klausytojo ausiai, nežinau. Tai nebuvo rašyta konkrečiam klausytojui. Tai yra tiems, kurie jaučiasi panašiai kaip aš, kurie klausydami muziką gali pamąstyti, o ne tik sėdėti prie stalo.
Jei ne mano draugai, bičiuliai, verslininkai, kurie gelbsti tam tikrose situacijose, būtų dar sunkiau. Gal ne veltui sakoma, kad savame krašte pranašu nebūsi, nes labai dažnai, kol neišvažiuoji į užsienį, tol nesi paženklintas pagarbos ženklu.
Man daug kartų norėjosi viską mesti, nustoti dainuoti, muzikuoti ir užsiimti kažkuo kitu, bet iki šiol jėgų užtekdavo. O dabar tai kovai aš nebeturiu jėgų.
Nežinau, kaip bus, – gal po kurio laiko nueisiu į kitą muzikinę erdvę, kursiu kokią laidą, ieškosiu naujų talentų, kas man irgi labai įdomu. Mano muzikinė dėžutė dar nėra ištuštėjusi, bet juk nebūtina dainuoti pačiai – muzikinė forma gali būti įvairi, kad ir pedagoginis darbas.
– O kaip jis atsirado jūsų gyvenime?
– Tikrai ne iš pašaukimo, apie tai net negalvojau. Bet tai siejasi su tuo, apie ką kalbėjau – Lietuvoje arba turi mokėti linksminti žmones, arba, jei neturi tokio gebėjimo, imtis kažko kito. Nuo 40-ies pradėjau galvoti – kaip gyvensiu toliau, ką darysiu, jei nedainuosiu? Yra pavyzdžių, kai aktoriai, dainininkai miršta anksčiau laiko, lieka niekam nereikalingi.
Taip sutapo, kad mane pakvietė būti vokalo trenere LRT „Dainų dešimtuke“. Tada ir pajutau savyje gyslelę – gebėjimą ne tik dainuoti, bet ir perduoti dainavimo, buvimo scenoje paslaptis. Patirties turėjau, taigi, turėjau, ką pasakyti. Ir dabar jau 15 metų tai darau.
Daug kartų norėjosi viską mesti
– Tenka iš arti susidurti su jaunaisiais atlikėjais. Sakykite, kokia ta dabartinė karta, ar primena kažkiek jus, kai buvote jų amžiaus?
– Galimybes dabar jie turi kitokias, bet vis tiek yra pažeidžiama, labai jautri žmonių grupė, kuriems reikia globos ir supratimo. Nuo galimybių jie išvargę, pervargę nuo to, kad viską lengvai gauna. Paprastai gauna tėvų rūpestį ir kartais perdėtą, įvairius būrelius, galimybes save atrasti. Ir tarp to pasimeta. Aš tokių galimybių neturėjau – viskas buvo daug kukliau, paprasčiau. Bet ir konkurencijos tokios nebuvo.
O kad turime labai daug jaunų gabių žmonių, kartoju nuolatos. Ir ne dėl to, kad tiesiog tai pasakyčiau, o tikėdamasi, kad kažkas mane išgirs, nes jiems reikalingas ypatingas dėmesys.
– Apmaudu matant, kad turime tiek talentų, o po stogu išsitekti gali ne visi?
– Aišku, kad neišsitenkame, tuo labiau kad atsirado populiarusis žanras, kada nereikia nei balso. Deja, ypač išviešinus televizijose tai tapo savotišku mėgėjišku žanru, kuris leidžia dainuoti visiems, net tiems, kurie neturi ypatingų gabumų, ir bet kaip. Galiausiai visa tai verda viename muzikiniame katile.
O tie tikrai gabūs žmonės arba bėga laimės ieškoti į užsienį, arba yra jautruoliai, kurie apskritai niekur neina, nes bijo. Bijo kažkam nepatikti, bijo nusikalbėti, bijo laikų-nelaikų, komentarų. Baimės pojūtį jaunimas turi didžiulį, jį galima sieti ir su patyčiomis mokyklose, ir problemomis šeimoje. Tuomet viskas yra užgniaužiama.
Jaučiu su jais panašias sąsajas, nes kai buvau paaugliukė, mane irgi visaip varydavo – tu nieko nepasieksi, nepadarysi, eisi blynų kepti. Visą laiką statydavo į rėmus – daryk taip, ne kitaip. Todėl dirbdama su jaunimu matau, kad dauguma jų kaip ežiukai – nepaisant dabartinių galimybių, vis tiek labai pažeidžiami. Jaučiu savo misiją padėti jiems išsiaiškinti savyje, nes atrasti save ir daryti tai, ką nori, yra labai svarbu.
– O kas jus pačią šiandien daro laimingą?
– Tik aš pati galiu padaryti save laimingiausią, niekas kitas. Kažkada, kai buvau jauna, galvojau, kad galbūt šeima, kitas žmogus, atklydęs į mano gyvenimą, padarys mane tokią.
Be galo myliu vaikus, artimuosius, bet supratau, kad už laimę atsakinga tik aš pati. Mano pačios nepalenkiamas stuburas, kurį lenkė ne kartą ir labai skaudžiai prie žemės, vis tiek išsitiesė. Esu labai laiminga, kad nepalūžau tam tikrose situacijose, o gyvenime tokių buvo ne viena.
– Vienas iš tų sunkių etapų – kai 17-os tapote mama. Tačiau esate minėjusi, kad to nesigailite, nes turite puikią dukrą. Bet ar yra dalykų, kuriuos ištrintumėte iš gyvenimo?
– Netgi patys skaudžiausi dalykai mus grūdina ir leidžia suvokti, kad pasaulyje yra ne taip, kaip atrodo, kai esi labai arti prisiglaudusi prie mamos ir tau visas pasaulis nė motais, kai už tave daug kas padaryta.
Būdama jauna, visada nerdavau į tai, ką man gyvenimas duodavo. Kokią staltiesę jis paklodavo, tokia ir tikdavo. Bet viskas išeina į naudą, pradedi mąstyti, kad privalai kažką keisti, jog kitą kartą nebūtų taip skaudu. Tai yra savotiška mokykla, tik, aišku, kai jos per daug, galima ir nesulaukti 55-erių (juokiasi).
– Apie dukrą Agnetą girdime dažnai, o ką gyvenime veikia Patricija?
– Mano jaunėlė po truputėlį baigia universitetą, šiuo metu ji ketvirtame verslo ir teisės kurse. Ir, žinokit, boksuojasi, nors nežinau, ar galėčiau sakyti (juokiasi). Tai visai kita sritis negu mano. Ji savo kelią mato visai kitokį ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Su dukromis esate labai artimos. Kas padeda sukurti tokį ryšį?
– Taip jau yra. Su savo mama tokia buvau, mano dukros su manimi – taip pat. Be abejo, esame artimos ne iki tokio laipsnio, kad neturėtume savo gyvenimų, minčių, pasaulių.
Labai branginame akimirkas, kai galime susitikti. Visos šventės tokios ir yra – sueiname, pradedame kartu gaminti, kalbamės, kaip praleidome pastarąsias savaites, prisimename kažką juokingo, žiūrime filmus, diskutuojame apie aktualijas. Labai gera leisti laiką ir jausti visą pasaulį kartu.
Norėčiau laisve su kažkuo pasidalinti
– Ar šalia to atsirastų vietos dar ir antrajai pusei? O galbūt jau įpratote prie laisvės?
– Laisvė toks dalykas, kad labai gera jausti save, garuojančias savo galimybes. Aš išvis esu vienišė. Ir mano tėtis toks – jam patinka būti vienam, sako, nieko nereikia, viskas gerai, viską turiu.
Kai išvažiuoju į sodybą, nuo visko atsiriboju, jaučiuosi labai panašiai. Nes mieste gyvenu visai kitokį gyvenimą – bėgu uždirbti, bėgu susitikti, bėgu nupirkti, tai tada sau jau nepriklausau. Norėdama pajusti laisvę, bėgu iš čia. Taip susiklostė, kad ilgą laiką negalėjau jaustis tokia laisva, kokia esu dabar, todėl laisvę labai branginu.
Tačiau vis labiau pagalvoju apie tai, kad labai norėčiau ta laisve su kuo nors pasidalinti. Bet būtent laisve. Ne kažkokiais rėmais. Šeimos modelis, jeigu ir įvyktų, būtų visiškai kitoks nei anksčiau. Kai užauginti vaikai, kai priklausai tik sau, atsiveria labai malonios galimybės žvelgti į pasaulį dar plačiau, ryškiau. Uždavėte šį klausimą ir kažkaip labai gerai pasijutau (juokiasi).
– Neseniai pristatėte ir naują įvaizdį, po kurio pasipylė komentarai, kad atrodote atjaunėjusi. Gal dėl to pastaruoju metu ir didesnio dėmesio sulaukiate?
– Atjaunėjusi? (juokiasi) Gal žmonėms taip tik atrodo, sau tokia nesijaučiu, bet jaučiuosi visada guvi. Tai, matyt, iš mano šeimos, nes mano tėtis toks – jam 80-imt metų, bet niekada nepasakysi. Neseniai bendravome su medikais, tai tiek komplimentų iš jų sulaukė – sakė, įstabiai gerai atrodantis senjoras. O ką jau kalbėti apie moteris, kurios rodo jam dėmesį.
Čia, ko gero, įgimti fiziologiniai dalykai, kurie, jei kol kas matosi, labai džiaugiuosi. Bet jei ir nesimatytų, nieko baisaus nenutiktų.
– Vaikai užauginti, dainuojate tai, ką norite. Ar gyvenime jaučiatės jau viską pasiekusi, padariusi?
– Dabar į galvą ateina mintis, kad labai noriu aplankyti Farerų salas (juokiasi). Jeigu sau dovanočiau dovaną, tai būtų jose praleistas laikas – mėnuo, du. Ten, kur gamta visiškai mano, besikeičianti kas penkias minutes. Tai neįgyvendintas dalykas.
Ir muzika, įsivaizduoju, turėtų įgyti kažkokią kitokią formą. Muzikuoti niekada nesustosiu. Ir nors norėjau ne kartą užsiimti kitais dalykais, nes Lietuvoje išgyventi tik iš muzikos nėra paprasta, tai kaip kažkoks narkotikas, kuris sėdi viduje.
– Tai pučiant žvakutes nuo torto norą sugalvoti nebus sunku.
– Padėjote man išsiduoti užduodamas klausimą dėl antros pusės. Ko gero, ta žvakutė priklausytų šio klausimo atsakymui (juokiasi).
TAIP PAT SKAITYKITE: Po vėžio operacijos – pokalbis su P.Galkontaite apie moterų amžėjimą: „Seksas – ne tik jaunimui“
