„A.A. Ką tik sužinojau, jog vakar naktį anapilin iškeliavo mano tėtis, kuris bus pašarvotas šį ketvirtadienį Telšiuose, prie turgelio, mažojoje salėje... P.S. – Kas pažinojote, pasidalinkite šiuo pranešimu. Labai jums ačiū“, – socialiniame tinkle rašė atlikėjas.
Ruslanui Kirilkinui užuojautą pareiškė jo artimi bičiuliai, žinomi pramogų pasaulio atstovai – Gerda Žemaitė, Radžis Aleksandrovičius, Daiva Tamošiūnaitė-Budrė, Vaida Genytė, Julija Estko, Karolis Murauskas ir kiti.
Su 15min skaitytojais jis pasidalijo atviru laišku.
„Laiškas tėčiui... Vos prieš keletą dienų tu palikai šį pasaulį... Bet mano prisiminimuose tu liksi tol, kol plaks mano širdis, kuri visada troško tave pažinti kaip tėtį, kaip žmogų, kurį nuteisė visas pasaulis, bet... Ne aš.
Vaikystėje man tikrai labai tavęs trūko kaip vaikui, kuris neturėjo tos vyriškos atramos, bet aš visada tikėjau, kad savo mintyse ir viduje tu kažkur šalia ir kad vaiko ir tėvo ryšys, jis tiesiog nenutrūkstantis...
Augau gan keistoje aplinkoje, kurioje mane nuteikdavo prieš tave nuo pat mažens ir žodis „tėtis“ buvo nuodėmė, gėda ištarti, žodis tėtis iš mano lūpų kitiems asocijavosi su pasmerkimu, pažeminimu, gėda. Man tuo tarpu buvo sunku suvokti: kodėl ir už ką jie tave linčiuoja?! Kodėl visi tie, kurie linki man tik geriausio, apie mano tėtį kalba šitaip pašaipiai ir smerkiančiai. Niekada nepasidaviau suaugusių žmonių manipuliavimui bei nesąžiningiems žaidimams, į kuriuos įtraukdavo ir vaikus.
Visada širdyje tyliai apie jį pasvajodavau ir įsivaizduodavau, koks jis ir kiek visko kartu galėtume mes nuveikti, tos vaikiškos svajonės buvo labai paprastos, aš nelaukiau iš jo dovanų ar saldainių, aš tik norėjau jį turėti. Manęs dažnai vaikystėje klausdavo, kaip aš jaučiuosi augdamas be tėvo, kuris manęs išsižadėjo, dar visaip kaip atsikratė, žmonės užduodami tokius klausimus kažkuria prasme jausdavo malonumą, o aš tuo tarpu kaip karys, ramia sąžine ir širdimi atsakydavau ir juos nuramindavau, kad viskas man yra gerai ir kad jo man visiškai netrūksta...
Taip, aš meluodavau, meluodavau tik tam, kad jie paliktų mane ramybėje, tai dariau tik tam, kad visi tie teisuoliai matytų mane stiprų, o ne sužeistą... Ir žinote, kuo labiau jie visi stengėsi jį nukryžiuoti, tuo stipresnis jausmas ir pagarba jam augo, nes jis buvo ir tebėra, ir bus mano tėtis, kurio aš nespėjau pažinti.
Vakar naktį, kai tai sužinojau, aplankė dviprasmiški jausmai, kaip vaiko ir kaip subrendusio, mačiusio gyvenimo žmogaus. Juk lankydamasis Telšiuose, vaikščiodamas gatvėmis aš jo ieškojau. Ieškojau parduotuvėse, kavinėje gerdamas kavą ir stebėdamas praeivius. Aš net repetuodavau mintyse, ko jo paklausčiau ar kaip pradėčiau mūsų pokalbį, aplankydavo baimė ir jaudulys, bet noras sutikti ir susitikti neišblėso NIEKADA.
Aš žinojau kelius ir takelius, kuriuose aš galėjau jį sutikti, aš galėjau sužinoti ir kur jis gyvena, aš galų gale galėjau išgerti su juo puodelį kavos, kad ir be jokio dialogo, tik pabūti. Aš to nepadariau... Vis laukiau jo, vis tikėjausi ir maniau, kad jis turėjo tai padaryti, nes ji nuteisė gerieji žmonės ir kad kitaip negali būti. Tėti, aš tavęs niekada nesmerkiau už tai, ko tu „galbūt“ nepadarei, už tai, ką tu „galbūt“ turėjai padaryti...
Atvažiuoju atsisveikinti su tavimi ne todėl, kad taip reikia, o todėl, kad tavo garbę ginsiu iki paskutinės savo gyvenimo dienos, nes esu dėkingas tau už šį gyvenimą, už gyvenimą, kuris mus dažnai laužo, bet tik tam, kad mes išmoktume mažuose dalykuose atrasti didžiausius stebuklus. Ilsėkis ramybėje tėti, aš neturiu už ką ant tavęs pykti, aš tik visada gailėsiuosi, ko aš nepadariau, ir lai mano ašaros tavęs ne skandina, o tik nuramina...“ – rašė Ruslanas.
