Kas jums – Lietuva? Kokią ją matote dabar?
Dabar tai – auksas! Žiba, blizga! Viskas nauja! Gražūs žmonės. Puikūs restoranai. O kai pirmus tris kartus buvau, viskas buvo kitaip. Kokia ji buvo liūdna... Viskas pilka, tamsu, apniūkę. Dezinfekcijos kvapas sklido per visą Lietuvą. Man buvo taip negera. Kai atsiųsdavo mums laiškus ar laikraščius, viskas būdavo išpurkšta dezinfekciniu skysčiu. Dabar gražumas tos Lietuvos... sunku patikėti.
Apie jūsų karjerą rašoma daug. O šeima, asmeninis gyvenimas?
Su Websteriu Lowe‘u susituokę esame daugiau nei keturiasdešimt metų. Tai – man pirmas ir vienintelis toks ryšys gyvenime. Websteris, prieš mums susitinkant, buvo susituokęs ir augino tris vaikus. Jie jau užaugę, patys turi vaikučių. Websterio vaikai gyvena Teksase, bet jis su jais gana dažnai pasimato.
Vaikų su Websteriu mes nesusilaukėme. Žinoma, gaila, kad negalėjome turėti savų atžalų. Bet namuose yra net keturi šunys. Jie mums tarsi vaikai. Vaikais laikome ir artimus jaunesnius savo bičiulius. Pavyzdžiui, Holivudo reporterį, TV kanalo ABC žurnalistą George‘ą Pennacchio bei jo žmoną. Ne kartą esu tapusi ir krikšto mama. Tai, galiu drąsiai sakyti, turiu daug vaikų!
Santuoką sukūrėte gana vėlai. Bet juk apie Holivudo žvaigždžių meilės istorijas sklando daugybė legendų. Kaip jums pavyko vestuves iškelti tik kartą?
Įsimyli. Atrodo, kad be to žmogaus gyventi negalėsi. Bet laikas gydo žaizdas, parodo visas situacijos puses. Aš ilgai nekūriau šeimos. Jau senokai buvau atšventus trisdešimtmetį ir vis dar nesutikau sau skirtojo. Daug buvo gerbėjų, bet… tokio, su kuriuo norėčiau praleisti visą gyvenimą – ne. O kai pamačiau Websterį, išsyk supratau – čia mano vyras.
Kaip jūs susipažinote?
Įdomi istorija. Dirbau Teksaso teatre, kur turėjau kelias dienas iš eilės vaidinti. Tačiau sulaukiau įdomaus pasiūlymo iš Floridos dalyvauti iškilmingame moterų golfo organizacijos renginyje. Susitariau su teatru, kad galiu išvykti vienai dienai. Grįždama namo žinojau, jog vakare teks vaidinti, todėl, laukdama skrydžio oro uoste, plaukus pridengiau skarele, o veidą – dideliais akiniais nuo saulės.
Jokio makiažo ir jokio vidinio jausmo, kad esu graži. Žinojau, kad kai tik paruoš lėktuvą, mane į jį pakvies. Ketinau pamiegoti kelias valandas jame kol pasieksiu Teksasą. Laukdama skrydžio pasirėmiau ant rankos ir maniau šiek tiek pailsėsianti. Tuomet pamačiau koridoriumi ateinančius įspūdingus „Gucci“ batus. Kiek pakėliau žvilgsnį ir pastebėjau išlygintas, gražias kelnes. Tuomet dailų švarką su auksiniais susegimais. O išvaizda – tarsi Clinto Eastwoodo ir Jimo Colborno „mišinys“.
Tuomet mano širdis sustojo. Nepažįstamasis ėjo ir praėjo pro šalį. Netrukus buvau pakviesta į lėktuvą ir, aišku, užėmiau ne tik savąją, bet ir kaimyninę vietą – juk turėjau ne vieną moterišką daikčiuką pasiėmusi į kelionę. Staiga prie kėdės vėl išvydau tuos pačius dailius batus. Netrukus nuskambėjo klausimas „Ar ši vieta užimta?”.
Net neabejojau – ji tikrai laisvų laisviausia. Kaimynas tuomet prisistatė esąs Webas Lowe, o aš su šypsena ištariau esanti Ruta Lee ir pridūriau, jog mums reikėtų susituokti. Tuomet tapčiau Ruta Lee Lowe, o ši pavardė idealiai tiktų naujai kiniškai skalbyklai. Praėjo 40 metų, o mes su Websteriu skalbyklos taip ir neatidarėme. Kartais jis tai man vis dar primena.
Ruta, o kada pajutote esanti žinoma?
Aš ir dabar to dar laukiu! (juokiasi). Nors gaunu laiškų iš daugelio šalių su prašymais atsiųsti nuotraukų ar autografą, nemanau, kad esu pasaulinio lygio žvaigždė.
Prie jūsų karjeros starto daug prisidėjo mama. Kokie keliai jūsų tėvus nuvedė į tolimąją Ameriką?
Tėtis augo daugiavaikėje šeimoje, turinčioje nuosavą ūkį. Broliai niekaip negalėjo pasidalinti mažo plotelio žemės. Buvo aišku, kad pragyventi jo visiems neužteks. Tuomet tėtis ėmė mokytis siuvėjo amato ir nutarė išvykti užsidirbti į Ameriką. JAV durys užsieniečiams tuo metu buvo užvertos. Jis galėjo įsidarbinti tik Kanadoje, grūdų ūkyje. Pinigų išvykai už Atlanto davė mano mamos tėvai.
Po metų, kai įsitvirtino Kanadoje, tėtis atvykti pakvietė ir mamą. Tėvai iš Lietuvos išvyko maždaug 1929-aisiais. 1935 metais gimiau aš. Mama buvo namų šeimininkė, todėl man ir mano ugdymui skyrė daug laiko ir lėšų. Tėvai taip daugiau ir nepasimatė su seneliais. Dukrą išvydo tik iš Sibiro grįžusi mano močiutė Liudvisė Kamandulienė. Susitikimo su ja istorija irgi buvo neįtikėtina.
Papasakokite
Mano močiutė sunkiai vertėsi. Mama iš Amerikos jai vis siųsdavo siuntinius. Šiek tiek maisto, drabužių, į juos įsiūdavo dolerių. Kartą rašyti nemokanti močiutė paprašė giminaitės pranešti dukrai apie prastą jos savijautą ir atsisveikinti. Gavusi laišką mama labai kankinosi. Nutariau vykti į Lietuvą pas močiutę.
Tik padaryti tuo metu tai buvo, galima sakyti, neįmanoma. Daugybę kartų skambinau ir į Maskvą, ir į Rusijos ambasadą Amerikoje. Leidimą atvykti aplankyti giminaičių gavau. Skridau kartu su tėvais. Atsisveikindama su močiute pažadėjau ją parsivežti į Ameriką. Neįtikėtina, bet skambindama Sovietų Sąjungos lyderiui Nikitai Chruščiovui, pataikiau pas jo sekretorę lietuvę.
Tad galėjau lietuviškai išdėstyti savo prašymą reabilituoti tremtinę ir išleisti ją į Jungtines Valstijas. Atsakymas buvo teigiamas, tad netrukus grįžau pasiimti 90-metės močiutės. Senolė Los Andžele išgyveno dvejus metus, du mėnesius ir dvi dienas.
Iš Kanados, kur gimėte, mamos iniciatyva persikraustėte arčiau kino pasaulio – į Los Andželą.
Kiną mėgusi mama svajojo vieną dieną ekrane išvysti ir šokančią, vaidinančią vienturtę dukrą, todėl vesdavo mane į dainavimo, šokių pamokas. Į Los Andželą persikraustėme 1948-aisiais. Ten pasirodydavau mokyklos vaidinimuose, dainavau chore, priklausiau tautinių šokių grupei, studijavau aktorinį meistriškumą.
Dar būdama moksleivė gavau darbą garsiame kino teatre „Grauman’s Chinese Theatre“ – sodinti žiūrovus į jų vietas. Vėliau pardavinėjau salėje saldainius, traškučius. Vieną dieną man teko pakeisti susirgusią kasininkę. Gal dėl to, kad matematika nebuvo mano pranašumas, sykį kasoje pritrūko 40 dolerių. Įsitikinęs, kad juos nugvelbiau, viršininkas mane atleido. Tuomet labai pykau ir sakiau į kiną grįšianti. Tik ne kaip pardavėja.
Mokslas niekada man nepatiko. Nemylėjau to tada ir nemyliu to dabar. Ant scenos man būti labai gera. Joje man įspūdinga viskas. Tik repeticijos kelia nuobodulį. Pirmas mano darbas, kur uždirbau kelis dolerius, buvo nedideliame teatre. Ten mane pastebėjo Holivudo prodiuseris, pasiūlęs nedidelius vaidmenis tiek teatre, tiek televizijoje.
Juokas tapo tarsi mano vizitine kortele. Visą laiką bandau juokauti, net ir apie rimtus dalykus. Juokas palengvina viską.
Mano karjera kine prasidėjo 1954-aisiais, kai gavau jauniausios nuotakos vaidmenį vėliau „Oskarą“ laimėjusiame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“ (Seven Brides for Seven Brothers). Žinoma, prieš tai reikėjo gerai pasirodyti per pirmąją savo perklausą Holivude. Šokau baletą, o vėliau – lietuvišką polką. Mano kalba niekam nesukėlė klausimų, o štai kilmė ir šokis pasirodė egzotiški! (juokiasi).
Ką prisimenu iš pirmojo filmo repeticijų? Aštuonias savaites šokių. Bet mūsų choreografas buvo puikaus charakterio žmogus, todėl sunkų darbą lengvino nuolatinis juokas. Tai man labai patiko. Ir tapo tarsi mano vizitine kortele. Visą laiką bandau juokauti, net ir kalbėdama apie rimtus dalykus. Juokas palengvina viską.
TAIP PAT SKAITYKITE: Holivudo žvaigždė Ruta Lee apie svajonės siekimą, istorijos branginimą ir vaidmenį seriale „Giminės“
Po premjeros „Septynios nuotakos septyniems broliams“ prabudote garsi?
Tikrai ne! Niekas tokios sėkmės juostai neprognozavo. Besirengdami filmavimui su filmo reklamos agentais kalbėjome tik apie mano pavardę. Jie sakė, kad būdama Ruta Kilmonis didelės sėkmės nesitikėčiau. Neaiškus vardas. Dar neaiškesnė pavardė. Pradėjome galvoti apie sceninį slapyvardį.
Tuomet kažkas pasiūlė prie Rutos pridurti trumpąjį Lee. Man labai patiko, nes parašius šiuos žodžius kartu, skamba lyg mažybinė mano vardo versija – Rutele.
Įdomi detalė – apie tai, kad esu Ruta Lee, rašiusiems filmo titrus žmonėms buvo pamiršta pasakyti. Tad, „Septynios nuotakos septyniems broliams“ juosta yra vienintelė mano karjeroje, kur esu įvardinta kaip Ruta Kilmonis.
Dabar visi supranta, kad aš lietuvaitė. Pirmiau niekas nežinojo. Ir tas vardas, vis reikėjo išaiškinti. Dėl to turiu pakabuką su savo vardu ir visada jį nešioju. Dabar esu labai nustebinta ir laiminga, kad ir amerikiečiai savo dukras pavadina Ruta bei parašo man laiškelius, atsiunčia nuotraukas.
Be šio vaidmens, kokie jūsų karjeroje dar įsiminė?
Darbas kartu su Franku Sinatra. Jis buvo įspūdingas. 1962 metais gavau pagrindinį moters vaidmenį komiškame vesterne „Seržantai 3“ („Sergeants 3“), kuriame du iš trijų kavaleristų įkūnijo Deanas Martinas ir Frankas Sinatra. Vėliau mes labai susidraugavome ir jis man negailėjo rekomendacijų.
Per karjerą buvo visokių vaidmenų – ir trokštamų, ir nevykusių. Bet visi man jie teikė malonumą vaidinti.
Man patiko būti Tyrone’o Powero herojaus meiluže filme „Kaltintojo liudininkė“ („Witness for the Prosecution“), kuriame vienas pagrindinių vaidmenų teko vokiečių žvaigždei Marlene Dietrich. Nors tai buvo mažas, bet svarbus vaidmuo.
Buvau jauniausia ir dirbau su tikrais kino grandais. Taip pat teko pasirodyti romantinėje muzikinėje komedijoje „Juokingas veidas“ („Funny Face“) su Audrey Hepburn ir šokėju bei aktoriumi Fredu Astaire’u, kuriam Amerikos filmų instituto sudarytame Senojo Holivudo didžiųjų žvaigždžių sąraše tarp vyrų teko penktoji vieta.
Per karjerą buvo visokių vaidmenų – ir trokštamų, ir nevykusių. Bet visi man jie teikė malonumą vaidinti. Ar buvo norimų, bet negautų darbų? Taip, kiekvieną dieną! Dabar jau tai, ką būčiau norėjusi suvaidinti, nebegaliu padaryti dėl amžiaus (juokiasi).
Labiausiai myliu teatrą. Man tinkamų vaidmenų jame vis dar pasitaiko. Labai norėčiau su kokiu nors spektakliu atvykti į Lietuvą. O gal net ir čia jį pastatyti. Buvo sunku, kai ruošiausi vaidmeniui seriale „Giminės“. Juk esu įpratusi ir kalbėti, ir galvoti angliškai. O vaidinant lietuviškame seriale mintis reikia išversti į lietuvių kalbą. Ir dar – į senovinę. Prašiau režisieriaus, kad man leistų taip kalbėti, kaip moku. Juk tokių žodžių kaip „tamsta“ dabar Lietuvoje niekas nebesako!
Lietuvoje viešėjote penktą kartą. Šįsyk jūsų buvimas tėvų gimtinėje užtruko savaitę.
Tai – viena ilgiausių mano kelionių į Lietuvą. Visa savaitė buvo labai užimta – susitikimai, renginiai, serialas. Žinoma, norėčiau čia praleisti ir daugiau laiko, bet pasiilgstu savo namų. Keturių šuniukų, kačių, baltojo Kakadu, žiemos sodo, poilsiui skirtos sodybos Meksikoje. Prižiūrėti nemenką ūkį man padeda pusseserė Ona Katilienė. Ji gyvena kartu su mumis.
Svajojate?
Viską, ko reikia gyvenime, turiu. Tik, kad laiko daugiau atsirastų, būtų puiku. Noriu, kol galiu vaikščioti, aplankyti Afriką. Nesu buvusi Argentinoje. Bet... jei jos neaplankysiu, nieko neatsitiks (juokiasi).
Neabejoju, kad dažnai esate klausiama apie grožio paslaptį?
Nėra jokios paslapties. Laikausi vienos taisyklės – saulėje nedeginti veido. Bet tai susiję ne su noru apsaugoti odą, o su moteriška užgaida – įdegusios tamsiaakės man nuotraukose atrodo negražiai!
Laikausi vienos taisyklės – saulėje nedeginti veido. Įdegusios tamsiaakės man nuotraukose atrodo negražiai!
Nors saulės vengimas manęs neapsaugojo nuo odos vėžio. Pirmąją operaciją man darė maždaug prieš ketverius metus, bet pėdsakų neliko jokių. Neseniai irgi turėjau ne itin malonią procedūrą.
Medikams nepatiko dėmelė ant mano nosies. Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad ją būtina pašalinti. Tik atvykusi į Lietuvą nusiėmiau po operacijos ant nosies užklijuotą pleistrą.
Gražiai atsiliepiate apie savo drabužių dizainerę.
Erin Pennacchio yra mano minėto ABC žurnalisto George‘o Pennacchio žmona. Ši pora – mums su Websteriu tarsi vaikai. Erin ir George‘as daug iš manęs girdėjo apie Lietuvą, todėl šįkart nusprendė atskristi kartu.
Erin – talentinga. Ji pastaraisiais metais rūpinasi mano garderobu. Ir rūbais, ir skrybėlėmis, kurių turiu apie šimtą. Galvos apdangalus mėgstu, nes tuomet gali mažiau laiko skirti šukuosenai. Greitai užsidedi, gražiai atrodai ir vyrai labai mėgsta!
Į Lietuvą grįšite?
Žinoma. Ir, kalbant apie Lietuvą, visada pirmiausia norisi kreiptis į jaunimą ir paprašyti jų, kad niekada nepamirštų, kiek jų tėvai, seneliai ir proseneliai stengėsi, jog tėvynė būtų laisva. Tai didžiulė vertybė, paženklinta skausmu ir netektimis. Pažymėta krauju ir prakaitu. Lietuva dabar graži. O jos žalumas... Miškai...
