„Anksčiau vos pakirdus man svarbiausia būdavo išgerti kavos. Dabar kiekvieną rytą keliuosi pusę šešių, nes jau nuobodžiauja Atas ir Bugas – ateina pas mane ir garsiai inkščia, dūsauja, – juokiasi. – Turiu pamaitinti tuos du alkanus, tada – vėliau pabundančias Gilę ir Bruknę. O tuomet jau galiu ir aš pasimėgauti kava.“
Rūta neslepia, kad beglobiai gyvūnai jai visada rūpėjo. Net pirmasis šuo buvo beglobis – tėtis iš gatvės parsivedė Tuką, ir jis neužmigdavo, kol tėtis ant jo nepadėdavo rankos.
„Nuo tada man likęs suvokimas, kad gyvūnas yra kaip žmogus. Jam reikia tokio paties sociumo, prisilietimų. Todėl tie, kurie sako, kad šuo neturi emocijų, man atrodo kvaili.“
Paklausta, kaip tvarkosi su tiek keturkojų, Rūta sako nieko specialiai nedaranti, bet siurbliai robotai dirba kasdien. „Iš tiesų nuo požiūrio priklauso, kaip nori gyventi: steriliai ar nekreipti dėmesio į tai, ko neįmanoma pakeisti. Aš laikausi pozicijos – arba tvarkingas, arba laimingas. Ir tampa ramiau.“
Rūta stebisi, kaip galima atiduoti mielą mažą šuniuką arba kokius dešimt metų kartu gyvenusį draugą į prieglaudą.
„Jei galime atiduoti nebereikalingą šunį, gal neskaudėtų ir atsikratant senų nebenaudingų tėvų? Gal juos ant rogučių – ir į mišką?“ – retoriškai klausia ir kartu pasidžiaugia, kad turėti benamį tapo gero tono ženklu.
„Kam dėl retos veislės leisti baisius pinigus? Nuostabiausi šunys mūsų laukia prieglaudose. Aš savo namų be gyvūnų neįsivaizduoju. Matyt, be jų tvarkingame kaip laboratorija būste nežinočiau, ką daryti. Savo gyvenimo nemainyčiau į jokį kitą.“
Interviu bei fotosesija – naujausiame žurnale „Žmonės“:
