Vienos TV laidos sumanymas parengti reportažą, ką Seimo nariai veikia populiariame socialiniame tinkle, baigėsi rimtu politiniu skandalu: seimūnas Saulius Stoma vos išsaugojo savo kėdę. O žurnalistės karjerą pradedanti Rūta – aktoriaus Ramūno Šimukausko sužadėtinė – savo kailiu pajuto pačias įvairiausias žinomumo pasekmes.
Žaliaakė Rūta – jau kone bendrinė frazė, kurią dabar taikys visoms viliokėms...
Būtų netiesa sakyti, kad ši istorija man tėra žaidimas. Bet stengiuosi į ją žiūrėti su humoru. Jaučiuosi normaliai, nes tiesiog dirbau savo darbą. Ir toliau jį dirbsiu. Kai iš laidos prodiuserių gavau užduotį parengti reportažą apie tai, ką feisbuke veikia politikai, susikūriau netikrą anketą, nes visai nenorėjau su jais draugauti realybėje. Net mergina nuotraukoje buvo visiškai į mane nepanaši – juodaakė, tamsiaplaukė italė. Tiesą sakant, ir planų susitikti nebuvo. Tiesiog norėjosi pažiūrėti, kaip jie elgiasi gavę tokį laiškelį: „Sveiki, jūs mane dominate. Gal norėtumėte pabendrauti?“ Keli politikai atrašė, bet susirašinėjimas su jais buvo aiškus, konkretus, lakoniškas ir nekėlė jokių dviprasmiškų minčių. O Saulius Stoma elgėsi visai kitaip. Pikta, kad jis dabar faktus bando pateikti taip, kaip patogu sau: „Kvietė... siūlė susitikti... provokavo... viliojo į pajūrį...“ Ne, prie jūros važiuoti kvietė jis. Savo telefoną davė jis. Kavos kvietė jis.
Ėmiausi paprasto žurnalistinio tyrimo, o jis išsirutuliojo į štai tokį skandalą. Dabar puolama, kad čia buvo provokacija... Pasakykite bent vieną į istoriją įėjusį tyrimo pavyzdį, kai žurnalistas, parodęs savo pažymėjimą, atskleidė didelę aferą: jie ėjo į psichiatrijos ligonines apsimetę išprotėjusiais, mezgė asmeninius ryšius, norėdami gauti tikrąją informaciją. Ir anksčiau esu atlikusi kelis eksperimentus, tyrimus. Tik jie nenuskambėjo taip garsiai, nes nebuvo įpainiotas politikas ar koks žymus žmogus.
Iš kur tu tokia užsispyrusi atsiradai?
Esu baigusi žurnalistikos ir psichologijos studijas. Dabar esu psichologijos magistrantūros antrakursė.
Aš kilusi iš Jonavos. Gyvenau sau Kaune ramiai, šiltai ir saugiai pas vyrą. Tiksliau – sužadėtinį. Ramiai, be streso viename žurnale rašiau apie psichologiją. Bet man kažko labai trūko: veiklos, iššūkių. Atvažiavau pas prodiuserį Saulių Bartkų ir pasakiau: „Nieko nemoku, niekada nedirbau televizijoje, bet labai noriu pabandyti.“ Užsispyriau, išmokau, padariau. Dabar esu interneto portalo lrytas.lt žurnalistė.
Mano svajonė nuo vaikystės – būti žurnaliste. Gaila, kad Lietuvoje ši profesija taip nuvertinta. Ir mane daug metų visi atkalbinėjo: „Neperspektyvu... Galėtum ką nors geresnio studijuoti... Pavyzdžiui, ekonomiką ar teisę...“ Kaip visi geri mokiniai, įstojau į ekonomiką. Bet greitai mečiau, nes supratau, kad tai – ne man. Paskui metus lankiau profesines žurnalistų studijas, bet net dėstytojai ragino studijuoti profesiją, kurią paskui gerai išmanytum ir iš jos gyventum. „O jeigu gabumų turėsi, rašyti galėsi visada...“ – mokė. Gal todėl ir pasirinkau psichologiją – sritį, iš kurios semiuosi daug žinių žurnalistės darbui. O tuo pat metu neakivaizdžiai studijavau ir žurnalistiką. Nors čia nėra aštuonių darbo valandų, nors reikia daug ir sunkiai dirbti, bet darau tai, apie ką visą gyvenimą svajojau.
Ta skandalinga istorija apie politikų elgesį pasisuko gana netikėta linkme: turėjai būti tik tarpininkė tarp moteriškam žavesiui neatsparaus politiko ir smalsių žiūrovų. Bet pati tapai garsia šios muilo operos heroje.
Kai dariau tyrimą, apskritai nesitikėjau, kad mano tapatybė bus atskleista. Jeigu kolegos žurnalistai nebūtų kapstę, kas ta viliokė, niekas ir sužinojęs nebūtų.
Skaudžiausia, kad lietuviai kažkodėl vertina ir komentuoja mano, o ne tokių dalykų prišnekėjusio politiko elgesį. Tikrai ne aš esu pagrindinė šios istorijos herojė... Gal žurnalistikos vilkas informaciją susirenka gudrumu, jauna žurnalistė – pamerkusi akį. O čia net smarkiai merkti tos akies nereikėjo... Tokios jau mūsų patriarchalinės visuomenės supratimas: moteris – gundytoja, viliokė, o vyrai – aukos... Tik manau, kad protingas vyras lengvai jokioms vilionėms ir gražioms akytėms nepasiduotų.
Beje, teko ir su Stomos žmona susitikti. Jos galerijoje buvo pristatoma Nomedos Marčėnaitės knyga. Ėjau daryti reportažo. Diana Stomienė pirma prie manęs priėjo pasisveikinti, kažką draugiškai šnektelėjome. Už plaukų tikrai nesitampėme... Ir aš drąsiai jaučiuosi, nes nesigėdiju savo darbo. Neturiu dėl ko slėptis ar atgailauti. Man nebuvo aptemusi sąmonė. Jeigu darėme tokį reportažą ir rodėme – pagrindas tam buvo. Savo principų ir darbų neišsižadu. Bet visų nuopelnų už šį tyrimą irgi neprisiimu: dėl visko tariausi su laidos prodiuseriu. Gal todėl ir eidama į susitikimus didelės baimės nejaučiau, nebuvau viena mūšio lauke. Visada už keliolikos metrų būdavo operatorius su kamera.
Nors, aišku, negaliu pasakyti, kad tiek daug vyresnio vyro dėmesys buvo labai malonus... Net nemaniau, kad tokio amžiaus žmogus gali būti toks naivus ir tikėtis kuo nors suvilioti perpus jaunesnę merginą. Kai pirmą kartą susitikome, man tai atrodė tokia nesąmonė... Absurdas! Sėdi anūkė su seneliu... Na, gerai – dukra su tėčiu... Mano draugas vienuolika metų už mane vyresnis ir jau tas skirtumas man atrodo gana nemažas.
Prieš metus rašėme apie jūsų su teatro aktoriumi, serialų žvaigžde Ramūnu Šimukausku sužadėtuves. Dabar jis – Kaune, tu – Vilniuje. Nejaugi – skyrybos?
Ne, tiesiog Ramūnas – Kauno mažojo teatro aktorius. Gal jeigu turėtų gerų pasiūlymų Vilniuje, irgi atsikraustytų čia. Labai to norėčiau. Dabar atvažiuoja į Vilnių kartą per savaitę, bet trumpam. Aš į Kauną grįžtu savaitgaliais. Išeitų, kad pusę laiko būname kartu.
Mažoka...
Žinau, bet aš labiau sureikšminu savo profesiją. Ji – svarbi mano tapatybės dalis. Aš labai noriu tapti gera žurnaliste. Kai sąlygiškai tokia tapsiu, tada kursiu šeimą.
Bet tapti gera žurnaliste gali būti viso gyvenimo darbas!
Žinau. Bet žinau ir tai, kad galima bandyti derinti šeimą ir darbą. Viskas mano rankose: visas mūsų gyvenimas – mūsų veiksmų ir minčių rezultatas. Aš tikrai nesu kalė karjeristė, kaip gali pasirodyti po tokių skandalingų istorijų. Aš lygiai taip pat, kaip kiekviena kita moteris, noriu kurstyti namų židinį. Lygiai taip pat esu moteriška, šeimyniška, paprasta. Ir labai tikiuosi, kad tas židinys tikrai bus. Tik dabar su Ramūnu esame sutarę, kad mūsų sužadėtuvės – neribotam laikui. Tai rodo, kad mūsų santykiai rimti, bet vienas kito pririšti nenorime. Būtų žiauru sakyti, kad nebijome vienas kito prarasti. Tačiau nei jis, nei aš nenorime, kad kitas žmogus būtų susaistytas per prievartą. Jeigu bus gerai, niekur vienas nuo kito nebėgsime.
Ilgos sužadėtuvės irgi nėra gerai: išsikvepia noras tuoktis.
Gal. Bet man tai yra labai svarbu ir aš nenoriu bet kaip, paskubomis... Noriu, kad viskas būtų tobula. Jeigu dabar taip nėra, vadinasi, galima palaukti, geriau pasiruošti.
Dažnai žmonės susibėga iš vienišumo, iš baimės, kad paskui niekas neims... kad vienam – liūdna... kad dviese šilčiau ir taupiau... Tačiau šie argumentai – ne man: nebijau būti viena, galiu ir pati išsilaikyti. Nelabai man tinka ir toks šeimos modelis, kad vienas siekia, o kitas padeda ir tik seka iš paskos. Mes su Ramūnu esame dvi asmenybės. Nė vienas nenori ir negali sekti kitam iš paskos. Mes abu turime daug darbų, idėjų, todėl, manau, mūsų šeima gal niekada nebus tipinė. Esu labai jam dėkinga, kad nenori iš manęs padaryti namų šeimininkės. Kaip tik skatina siekti profesijos, nes pats myli savo darbą. Aš lygiai taip pat žinau, kad jeigu jis nebūtų scenoje, būtų nelaimingas. O man nelaimingo vyro nereikia. Kaip ir jam manęs nelaimingos nereikia.
Žinau, kad apie mus yra sakančių: „Gyvena kas sau...“ Bet gal tokia ir turi būti mylinti šeima? Galbūt mūsų gyvenimas ir netipiškas, bet vienas kito nesisaviname, leidžiame vienas kitam turėti siekių, troškimų ir juos pildyti.
O gyvenant tarp Vilniaus ir Kauno šaltukas į santykius neįsisuko?
Tikrai ne. Nes mažiau priekaištauju, zyziu.
Kaip Ramūnas reagavo į skandalą? Į tai, kad menkinamas jo moters vardas?
Tiesą sakant, mes apie tai apskritai nesikalbėjome. Iš pradžių šiek tiek nerimavo, sakė, kad būčiau atsargi, kai eisiu į tuos susitikimus. Paskui pastebėjau, kad stengėsi per daug reportažų nežiūrėti. Spėju, jam nebuvo malonu matyti, kaip politikas seilėjasi... Ramūnas kažkada tik pasakė, kad labai ramiai atlaikiau šitą skandalą.
Jis ir šiaip – labai uždaras žmogus. Be to, kaip dažnam vyrui, kalbėti apie santykius ar nagrinėti jausmus, pojūčius sunku. Bet jeigu kas būtų buvę labai blogai, tikrai būtų pasakęs.
O kaip jautėsi tavo tėvai?
Tėvai apie šią istoriją sužinojo, kai eteryje pasirodė reportažų. Išgyveno, kad mane visi puola. Bet reagavo santūriai, nesikišo. Jie pasitiki manimi. Visada pasitikėjo. Žinojo, kad susitvarkysiu.
Išgarsėti tokiu būdu... Ar yra iš to naudos kaip žurnalistei?
Žurnaliste – tai ne „olialia pupyte“ būti. Neužtenka vien pasirodyti gražiai, tapti atpažįstamai ir vaikščioti po vakarėlius. Ir toliau daug dirbu. Man lygiai taip pat duoda interviu ir net ilgai prisistatyti nebereikia, kai kurie pašnekovai jau pažįsta. Va, vakar Edita Mildažytė net apsikabino, Juozo Statkevičiaus mama labai mane palaikė... Kartais, kai reikia pašnekovo ko nors paklausti, net nespėju prasižioti: puola komentuoti tos istorijos, klausinėti, kaip laikausi... Žmonės tarsi jaučiasi vieningi su manimi, elgiasi taip, lyg mane pažinotų, savo širdis atveria. Pasakyti, kad džiaugiuosi taip išgarsėjusi, būtų per stipru, bet kad nesigailiu – tai tikrai.
Prieš metus, kai pradėjome draugauti su Ramūnu, apie mane irgi rašė. Bet tada rašė „Ramūno mergina“. Noriu būti žinoma ir gerbiama už savo darbus, o ne dėl to, kad turiu garsų draugą. Ir šis interviu man daug smagesnis, prasmingesnis ir malonesnis nei tas, kur buvau tik Ramūno mylimoji.
