Kai prieš ketverius metus Ruta nedrąsiai nunešė pirmąjį savo rankraštį leidėjams, nė neįsivaizdavo, kad jos sukurtas šiurpus ir dramatiškas pasakojimas išpopuliarės visose Jungtinėse Valstijose, peržengs jų sienas, perplauks vandenyną ir pasieks skaitytojus daugybėje pasaulio šalių. „Tarp pilkų debesų“ jau išversta į dvidešimt keturias kalbas, leidžiami pakartotiniai knygos tiražai. „Aš tenorėjau įamžinti savo šeimos istoriją, o pažiūrėkite, kas iš viso to išėjo“, – juokiasi rašytoja, prisėdusi Gedimino prospekto kavinėje atsipūsti po susitikimo su Lietuvos skaitytojais ir duoti interviu „Žmonėms“.
Iš pat ankstyvo ryto važiavote į tiesioginę televizijos laidą, paskui – į Lietuvos Seimą, po pietų laukia susitikimas su šalyje reziduojančiais ambasadoriais ir skaitytojais knygyne... Spėju, ne taip jau lengva būti populiaria rašytoja?
Pasirodo, tikrai nelengva (juokiasi). Bet vis dėlto – be galo malonu. Labai norėčiau būti tik rašytoja, deja, nesu – turiu ir „normalų“ darbą, sukuosi muzikos versle, jau dvidešimt metų esu roko muzikantų ir filmų kompozitorių vadybininkė. Tarp mano klientų – visame pasaulyje garsus gitaristas Steve Vai, daug metų grojęs su Franku Zappa, ir kitos įžymybės. Pramogų sritį tikrai išmanau.
Tikriausiai galėtumėte parašyti kvapą gniaužiančią knygą apie muzikos pasaulio užkulisius?
Patikėkite, norėčiau!.. Bet negaliu – esu pasižadėjusi visas detales išsaugoti paslaptyje (šypteli). Muzikantai mane turbūt užmuštų, jei išsiplepėčiau... Dirbu ir prie muzikos, skirtos televizijai: populiariems muzikos šou „American Idol“ ir panašiai. Universitete studijavau tarptautinius finansus, deja, niekada nestudijavau literatūros. Kaip norėčiau dabar grįžti į universitetą ir pasigilinti į kūrybinį rašymą!..
Gal dar ne vėlu?
Gaila, bet vėlu: esu brandus žmogus, dirbu visu etatu, o tai – penkiasdešimt valandų per savaitę. Kasdien keliuosi pusę šešių, nuo šeštos iki aštuntos ryto rašau, paskui važiuoju į darbą. Grįžusi namo irgi negaliu iškart pulti prie kompiuterio: reikia paruošti vyrui vakarienę, išskalbti drabužius ir taip toliau – įprastos žmonos pareigos... Norėčiau visuomet tik rašyti. Amerikoje bijočiau tai ištarti garsiai, o čia, Lietuvoje, galiu sakyti, ką noriu (juokiasi). Bet jei nesi Johnas Irvingas ar Stephenas Kingas, pragyventi iš knygų rašymo nelengva.
Tačiau vieną dieną galite tapti tokia pat garsi, kaip Stephenas Kingas. Juk jis irgi nuo kažko pradėjo...
Būtent! Reikia tikėtis, kad tie maži mano žingsneliai kur nors nuves. Užaugau Mičigane, baigiau tenykštį universitetą ir išsikrausčiau į Los Andželą, kur susikaupęs visas pramogų verslas. Gyvenau ten trylika metų: tas gyvenimas buvo absoliučiai beprotiškas. Turėjau begalę pažįstamų, bet jaučiau, kad nė vienas iš jų nėra artimas draugas. Brolis, taip pat dirbantis muzikos versle, paragino mane keltis į Tenesį: ten atsikraustė ir mūsų tėvai, tad dabar visi gražiai gyvename. Ten sutikau ir savo mylimąjį Michaelą, tikrą Tenesio kaubojų, ir jaučiuosi labai laiminga. Nuo pat pirmos dienos, kai tapome pora, jis labai palaikė mano troškimą rašyti: „Jei tikrai nori, privalai bandyti“, – vis kartojo. Aš ir pabandžiau. Kaip sakoma, meilė suteikia sparnus.
Gal galėtumėte papasakoti apie savo tėvus, lietuviškas šaknis?
Mano tėtis Jurgis Šepetys gimė Kaune. Senelis buvo Lietuvos kariuomenės karininkas, todėl 1940-aisiais, kai Stalinas ėmė veržtis į Baltijos šalis, jiems teko bėgti iš namų. Devynerius metus gyveno pabėgėlių stovykloje Vokietijoje, o 1949-aisiais atvyko į Jungtines Valstijas. Tėčiui tuomet buvo penkiolika. Jis su bičiuliais šeštadienio vakarais mėgdavo linksmintis: važiuodavo į... svetimas vestuves. Niekas jų ten nekviesdavo, bet apie vienuoliktą valandą vakaro, kai balius jau būdavo įsilingavęs, niekas nepastebėdavo, svečiai matyti ar ne... Ir kartą tokiose neprašytose vestuvėse mano tėtis sutiko mamą. Ji – amerikietė, vardu Philis, kilusi iš Detroito, jauniausia dešimties vaikų šeimoje. Ji – nuostabios sielos moteris, visada pirmiau galvoja apie kitus nei apie save. Motina knygoje „Tarp pilkų debesų“ labai panaši į mano pačios mamą.
Jūsų tėtis dabar turbūt jau tikras amerikietis?
Taip, bet iki šiol kalba su akcentu (šypteli). Tėtis – dailininkas ir aistringas futbolo žaidėjas. Kai vos atvyko į Ameriką, jį pamatė žaidžiantį futbolą su kitais emigrantais ir pasiūlė stipendiją. Mičigano universitete jis studijavo dailę, visą gyvenimą dirbo grafikos dizaineriu. Beje, dirbo ir serialo „Mad Men“, kuris rodomas ir Lietuvoje, kūrybinėje komandoje. Mes, vaikai, tikriausiai paveldėjome kūrybingumą: mano sesuo Kristina – taip pat rašytoja, brolis Jonas – muzikantas. Tik bėda, kad tėtis labai didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis, o mes nė vienas nekalbame lietuviškai. Jaučiuosi lyg kokia apsišaukėlė: turiu lietuvišką vardą ir pavardę, bet nemoku kalbos!..
Kaip jums kilo mintis parašyti knygą apie tremtį į Sibirą?
Prieš šešerius metus Lietuvoje lankiau tėčio gimines. Paklausiau tetos, ar turi kokių nuotraukų iš tėčio vaikystės, ir išgirdau, kad visos sudegintos. „Kodėl?“ – nesupratau, o ji paaiškino: senelis buvo karininkas, sovietų priešas, bėgant reikėjo slapstytis, naikinti savo tapatybę... Buvau priblokšta: tai mano šeimos istorija, o aš nieko nežinau! Daugybė pasaulio žmonių nieko apie tai nežino: tuo sunkiu laikotarpiu gyvenę lietuviai yra tarsi bevardžiai ir beveidžiai. Iki šiol nepaliauju stebėtis, kaip Lietuvos žmonės išmoko išreikšti save, kai sovietai užkišo burnas ir nutildė balsus: jie toliau kalbėjo per meną – muziką, drožybą... Žiūrėdama į tuos meno kūrinius, matau jų skausmą. Visa tai įkvėpė mane rašyti knygą: taip galėjau bent šiek tiek įtvirtinti lietuviškąją savo tapatybę ir nebesijausti apsišaukėle.
Kalbėjotės sau daugeliu lietuvių tremtinių, iš jų išgirdote neįtikėčiausių istorijų. Koks tautos bruožas jums paliko didžiausią įspūdį?
Žinote, sykį viena žurnalistė, kuri iš manęs ėmė interviu, papasakojo mėgstamą lietuvių pokštą: neva lietuvis laimingiausias, kai pabunda ryte ir pamato, kad kaimyno namas dega... Bet tai, ką aš pamačiau ir sužinojau, yra visiškai priešinga! Jeigu kaimyno namas iš tiesų degtų, lietuvis būtų pirmasis, kuris ten bėgtų su kibiru vandens ir gelbėtų žmones iš ugnies. O kai gaisras liautųsi, lietuvis vargšus padegėlius apgyvendintų savo namuose, ruoštų jiems valgį ir dalytųsi viskuo, ką pats turi. Štai kokius lietuvius aš pažįstu. Vyliausi, kad ir pati tokia esu... Turiu prisipažinti – deja, ne. Norėdama įsigyventi į knygoje aprašomą siaubą, kurį laiką praleidau kalėjime. Įsivaizdavau, kad tai bus kažkas panašaus į linksmą „siaubo kambarį“... Tačiau nebuvo linksma. Man, amerikietei, niekada neatėjo į galvą, kad kas nors prieš mane gali panaudoti fizinę jėgą – pastumti, įspirti ar suduoti. Pirmiau tvirtai tikėjau, kad jeigu įvyktų kas nors bloga – pavyzdžiui, šis restoranas, kuriame mudvi sėdime, staiga užsidegtų, – pirmiausia įsitikinčiau, ar jūs ištrūkote sveika, tik tada galvočiau apie save. Kaip naiviai aš maniau... Kai tai iš tiesų nutiko, tapau begėdiška savanaude: kiti žmonės gulėjo ant grindų, o aš jiems nepadėjau, buvau susirūpinusi tik savimi. Žiauru tai apie save sužinoti... Dabar tikiuosi, jog gyvenimas man dar suteiks progų įrodyti, kad nesu savanaudė bailė, kad esu bent kiek panaši į tuos, kurie sugebėjo išgyventi Sibiro siaubą.
Apie Sibirą parašyta daugybė knygų, bet nė viena nesulaukė tokio populiarumo. Kokia jūsiškės paslaptis?
Sibiro tema – neišgalvota, istorinė. Kai ji pateikiama vien per sausus istorinius faktus, skaitytojas ima nuobodžiauti. Tačiau kai atsiranda veikėjai – žmogiški, tikri, išgyvenantys tokius pat jausmus, kaip ir mes – įkvepia juos pamilti. Neslepiu: kurdama veikėjus siekiau dramatiškumo. Pati praverkiau beveik visą laiką, kol rašiau. Jau girdėjau priekaištų: „Pernelyg holivudiška...“
Bet nenuobodu!
Būtent! Amerikoje ši knyga pirmiausia buvo išleista kaip kūrinys jaunimui. Buvo labai įdomu pamatyti moksleivių reakciją: berniukai su trenksmu puolė į „Google“, perskaitė viską, ką rado apie Lietuvą, ir liko sužavėti: miškiniai, partizanai, didvyriai, aukojantys gyvybę dėl laisvės!.. Meilės linija jų taip nesudomino: na, kuris keturiolikmetis domėsis meile?.. Užtat sudomino mergaites! Jos puolė prašyti: „Gal turite Andriaus nuotrauką? Gal mums ją duotumėte?..“ Kaip miela!
Jūs esate bene geriausia Lietuvos ambasadorė!..
Tikrai per skambus titulas (juokiasi). O juk tai – net ne mano sukurta, tik mano užrašyta istorija... Netrukus Amerikoje „Tarp pilkų debesų“ bus išleista suaugusiems skaitytojams. Anglijoje ji išleista ir suaugusiesiems, ir jaunimui – ta pati knyga dviem skirtingais viršeliais. Kitąmet pasirodys Korėjoje ir Kinijoje – galite įsivaizduoti?..
Galiu įsivaizduoti, kad žmonės tose šalyse iki šiol apskritai negirdėję apie Lietuvą...
Tiesa! Nors... Prieš kelias dienas lankiausi Lisabonoje: visi žurnalistai, su kuriais kalbėjausi, klausė: „Ar žinote, kad Portugalija buvo ketvirtoji šalis, pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę?“ O didžiausiu tiražu mano knyga parduodama Italijoje. Tai buvo pirmoji užsienio šalis, nusipirkusi teisę išleisti ją. Man net tokia mintis nebuvo kilusi, bet vieną dieną gavome labai nuoširdų italų leidėjos laišką: ji rašė, kad skaitė mano knygą važiuodama traukiniu į Romą ir raudojo, o žmonės aplink klausinėjo, kas nutiko... lankydamasi Italijoje įsitikinau, kad tenykščiai žmonės labai emocingi: jie apsikabinę mane verkė, kartojo, kaip patiko istorija apie nuostabius Lietuvos žmones, ir aš verkiau kartu su jais... Man pavyko sužadinti smalsumą, pavyko sudominti Lietuvos istorija, pasiekti jų širdis. Apie ką dar galėčiau svajoti?
Nepatogu teirautis apie pinigus, bet vis dėlto – turėtumėte būti turtinga moteris?
Ne... Viskas ne taip paprasta (juokiasi). Aš pardaviau autoriaus teises leidyklai „Penguin“, tad derybos su užsienio šalimis – jos reikalas. Ir pinigus gauna leidykla, o ne aš. Man pažadėtas honoraras, bet kol kas negavau nė vieno čekio: knygų leidyboje viskas labai ilgai užsitęsia. Todėl vis dar dirbu penkiasdešimt valandų per savaitę muzikos versle: juk turiu iš ko nors gyventi, o rašau tik laisvalaikiu.
„Tarp pilkų debesų“ – pirmoji jūsų knyga, o apie ką pasakojama antrojoje?
Antrosios knygos veiksmas vyksta Naujajame Orleane, Luizianoje, šeštajame dešimtmetyje. Prancūzų kvartalo prostitutės dukra, nepaisydama aplinkos, turi didelių ambicijų ir svajonių, tačiau nusikaltėlių pasaulis jos taip lengvai nepaleidžia. Knyga – visai kitokia nei pirmoji, bet tema iš esmės panaši: privalai išmokti skristi, net jei esi gimęs su pakirptais sparnais. Mėnesių mėnesius praleidau Naujajame Orleane, imdama interviu iš gangsterių, mafijos žmonių, prostitučių: dabar jie – jau seni, todėl be baimės prisiminė senus laikus. Knyga parašyta, bet dar neišleista.
Užsiminėte, kad jau pradėjote rašyti trečiąją knygą.
Ji – vėl apie lietuvius pabėgėlius, tik istorija jau kita. Per karą mano tėčio pusseserė Erika iš Lietuvos pabėgo į Lenkiją. 1945-aisiais iš Lenkijos uosto išplaukė didžiulis prabangus laivas „Wilhelm Gustloff“, juo vyko nuo sovietų sprunkantys vokiečiai karininkai, bet jie priėmė ir pabėgėlių, tarp kurių buvo daug lietuvių. Į laivą tegalėjo tilpti pusantro tūkstančio žmonių, tačiau išsiteko dešimt tūkstančių. Kai išplaukė į jūrą, jį atakavo sovietų torpeda. Kapitonas ir vokiečių karininkai išgyveno, bet visi pabėgėliai nuskendo. Žuvo apie devynis tūkstančius žmonių – tai didžiausia laivo katastrofa per visą istoriją.
Kodėl visi žinome apie „Titanicą“, „Estonią“, bet retas esame girdėję apie šį laivą?
Man irgi kyla tas pats klausimas! Istorikai sakė, kad tai buvo nacių evakuacija, tad nenorėta rodyti užuojautos naciams. Bet nuskendo ne naciai, o pabėgėliai! Giminaitė Erika su šeima irgi bėgo į uostą, tačiau mažoji jos sesutė, užsižiūrėjusi į prašmatnų laivą, nepastebėjo gatve atvažiuojančios mašinos ir ši ją partrenkė: mergaitė išgyveno, tačiau šeima nebegalėjo išvykti. Erika man pasakojo, kad žiūrėjo į nuplaukiantį laivą ir galvojo, kad netenka paskutinės galimybės išgyventi... Sklinda gandų, jog Gintaro kambario lobiai irgi buvo tame laive. Dabar tyrinėju šį istorijos laikotarpį ir ieškau veikėjų savo knygai. Pavyzdžiui, vakar lėktuve skaičiau apie penkias merginas – paaugles, išprievartautas rusų kareivių ir puolusias į laivą su viltimi pagaliau atgauti laisvę bei ramybę. Išgyveno tik viena... Ketinu keliauti į Lenkiją ir ieškoti tą tragediją išgyvenusių žmonių. Jeigu nepavyks – ieškosiu idėjų kitai knygai.
Kažkodėl neabejoju, kad jums pavyks...
Jūs taip manote? Ačiū už sėkmės linkėjimą – man jos tikrai prireiks!
