S.Jasevičiūtė: Istorijos iš reanimacijos: „Tėti, laikykis!“, bet tėčiui nepavyko

Jau dvejus metus gyvename su COVID-19 virusu. Iš pradžių buvo labai baisu, tada šiek tiek mažiau baisu, nes atsirado skiepai. Po to vėl pasidarė baisu, nes atsirado labai daug prieš skiepus einančių žmonių, kurie toliau kemša ligonines ir piktybiškai neleidžia pabaigti šio viruso viešpatavimo.
Skaiva Jasevičiūtė
Skaiva Jasevičiūtė / Dainiaus Stankaus nuotr.

Aš pasiskiepijau. Nesidėjau rėmelių ant savo profilio nuotraukos, kad tikiu mokslu ir medicina, nes šiaip nemėgstu rėmelių. Bet tikiu, tikiu ir nuoširdžiai užjaučiu visus medikus, vis dar kovojančius su dūstančiais mūsų šalies žmonėmis ligoninių reanimacijose. Dūstančiais ir tik tada suvokiančiais, kad gal reikėjo pasiskiepyti ir kad šita liga gali baigtis visai nejuokingai. Ai, tiesa yra ir tokių, kurie dūsta, bet ligą vis tiek neigia.

Iš kur tai žinau? Ne, ne iš pletkų ar gandų. Turiu draugę gydytoją – reanimatologę, kuri viso šio viruso metu dirbo būtent su COVID-19 ligoniais ir būtent su ja nuolat pasikalbėdavome, apie tai kas vyksta. Jos papasakotos istorijos iš reanimacijos kas kartą mane stipriai sukrėsdavo, nes gyvenant savame burbule, kuriame niekas sunkiai neserga, ilgainiui tikrai gali pasirodyti, kad šis virusas visai nebaisus.

Ir pervargę jie taip, jog kartais nebeturi jėgų rūpintis tais, kurie nenori rūpintis savimi.

Mano draugė per budėjimus reanimacijoje numetė 5 kilogramus. Nuo krūvio ir nuolatinio karščio apsauginiame kostiume, ir nors sunku patikėti, visai tuo nesidžiaugė – geriau būti storesnei, bet nepervargusiai ir ne ant nervinio išsekimo ribos, kuris gresia daugumai su COVID-19 kasdien kovojančių gydytojų ir slaugytojų.

Ir pervargę jie taip, jog kartais nebeturi jėgų rūpintis tais, kurie nenori rūpintis savimi. Praėjusią savaitę, pasiteiravus, kaip ji gyvena, mano draugė man rašo:

„Sunku pačiai tuo patikėti, bet mes taip perdegėm, kad kartais net ligonių nebegaila. Slaugytojos anksčiau buvo tokios švelnios, lepino visus, dabar jau matau, kokios jos pavargusios ir piktos ant tų, kurie nesiskiepija ir neigia ligą. Jos nebeturi dvasinių jėgų. Nebeturi jėgų paguosti ir palaikyti.

Į mūsų reanimaciją papuolė moteris, stambi, per 120 kg. Pridusus, supanikavus, deguonies kaukę plėšia nuo savęs, ardosi. Slaugytoja dar bandė ją ramint, bet staiga atsitraukė, atsisėdo ant kėdės ir pareiškė, kad neturi ji kovoti ir maldauti žmonių, kad jie gydytųsi. „Norit mirt – mirkit“, – sako slaugytoja, o aš matau, kaip tos ligonės akyse atsiranda ašaros. Balsu verkti negali, nes dūsta. Ji ir taip jaučia begalinę fizinę kančią, o čia dar tokie žodžiai.

Ir negaliu tos slaugytojos sudrausminti, nes ji pati palūžus. Ir kas baisiausia, aš jaučiu, kad irgi ant tos ligonės pykstu, nes man ją reikės kilnot, vartyt, o mano rankos jau tokios nusilpusios, kad net virpa.

Po paros vėl atėjau į darbą, radau tą moterį jau intubuotą ir su labai nekokiom prognozėm. Jei ji mirs, vieni iš paskutinių jos girdėtų žodžių šiame pasaulyje bus „Norit mirt – mirkit.“ Skamba ciniškai, bet tokia tiesa.“

Aš matau, kaip tos ligonės akyse atsiranda ašaros. Balsu verkti negali, nes dūsta.

Liūdnų istorijų iš draugės reanimacijos yra ir daugiau. Ši savaitė ne ką geresnė nei praėjusi. „Kaip gyveni?“ – klausiu draugės reanimatologės.

„Gyvenu, – atsako ji. – Šiandien gavau 41-erių metų moterį. Antivakserę. Užsikrėtė nuo savo vaiko. Ilgai gulėjo ligoninėje, teigė, kad nesiskiepijo, nes į save chemijos nenori leistis. Ligoninėje, su pagalbine ventiliacija, pablogėjo taip, kad atvežė į reanimaciją. Vos atvežus pamačiau, kad be pagalbos gyventi jai liko vos 15–20 minučių. Be spaudimo, be sąmonės, suglebus, šlapia, pilka, su putomis iš burnos.

Kas toliau? Toliau kateteris į centrinę veną, dūda į gerklę (intubacija), šlapimo kateteris, zondas, nes maitinsim ne salotų lapais. Chemijos dabar gaus tikrai daug, daug daugiau nei būtų pasiskiepijus.

Nežinau, kaip ji šiandien, nes nebedirbu ir noriu atsiribot, nes stogas važiuoja ir labai skauda į juos žiūrėti. Visi tie, kurie bijo chemijos, matytų kaip atrodo gaivinimas, visai kitaip kalbėtų“, – rašo man mano pavargusi draugė, kuri nepaisant visų antivakserių pareiškimų, toliau gelbėja gyvybes tų, kurie pasirinko mirti laisvi.

„O kas nors gero pas tave buvo?“, – klausiu savo medikės draugės. „Buvo, – atsako ji. – Buvo viena 51 metų antivakserė, kuri savo vyrui pareiškė: „Jei pasiskiepysi– dink iš namų.“ Vyras slapta nuo jos nuėjo ir pasiskiepijo. Ji susirgo, jis – ne. Jis savaitę laiko ją slaugė, tačiau ji vis tiek papuolė pas mus. Ir buvo viena iš tų retesnių atvejų, kurie išgyveno.

Jai pasveikus, jos vyras man paskambino ir papasakojo, kad kelis savo draugus antivakserius nutempė skiepytis ir net palaukė, kol jiems suleido vakciną. Dar turiu pacientą, kuris po 90 parų reanimacijoje, iš kurių 40 parų išgulėjo komoje, išgyveno. Praėjusių metų lapkritį susirgo, dabar jau vaikšto su ramentais ir net šiek tiek pavairuoja, pusę metų po ligos turėjo nešioti pampersus. Važiuosiu savaitgalį pas jį į svečius aplankyti“, – pasakoja mano draugė gydytoja.

„Daktarai negydo!”, – šaukia antivakseriai, o tuo pat metu tie patys daktarai verkia dėl prarastų savo pacientų.

Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./COVID ligoninės skyrius
Eriko Ovčarenko / 15min nuotr./COVID ligoninės skyrius

Va, dar viena tikra istorija: „Kol dar nebuvo skiepų, į mūsų skyrių papuolė 52-ejų vyras. Jis dar buvo sąmoningas (mes nuolat bendraujame su ligonių artimaisiais), todėl jo žmonos paprašiau, kad parašytų jam laišką. Ji su sūnum parašė, 13 metų berniukas laiške rašė „Tėti, tu tik laikykis.“ Mano pacientas garsiai man perskaitė laišką ir paprašė perduot jo šeimai, kad jis laikysis iš paskutiniųjų.

Mano pacientas garsiai man perskaitė laišką ir paprašė perduot jo šeimai, kad jis laikysis iš paskutiniųjų.

Išėjau pietauti ir pailsėti, grįžusi po pertraukos radau jį kritinės būklės, kartu su jį prižiūrėjusia kolege skubiai pacientą intubavom. Pačiai buvo šokas, išėjau namo neramia širdimi. Kitą dieną grįžusi jo neberadau. Valandą sėdėjau kabinete ir blioviau, negalėjau dirbti. Verkiau, dėvėdama apsauginę aprangą, su skafandru, net ašarų negalėjau nusišluostyti. Dabar tau tai rašau, ir ašaros byra“, – pasakojo mano draugė.

Ir – dar viena istorija: „Turėjome 69 metų dėdulį, sunkus ligonis, manėm, mirs. Bet jam nustojo blogėt, skambina man jo dukra ir klausia, kas gero. Paaiškinu, kad nebeblogėja, kad tikimės, jog pradės gerėti, nors būklė dar sunki. „Ačiū Dievui!”, – sušunka į ragelį dukra. Aš jai atsakau: „Tai kad jis nebuvo užsukęs.“

Slaugytojos dirba net šlapios, padėjėjos pervargusios, mes, gydytojai, nuo jų nesitraukiame visą parą, tik, va, Dievas dar nebuvo atėjęs mums padėt. Suskaičiavome, kad mūsų reanimacijoje nuo rugpjūčio 5 dienos mirė jau 29 žmonės, 7 greičiausiai dar mirs artimiausiu metu, jie visi neskiepyti. Ir tai – jauni žmonės, kurie galėjo gyventi ir nepalikti savo vaikų našlaičiais.“

Štai tokios istorijos iš reanimacijos, kurioje dūsta mūsų šalies žmonės. Man jokia SAM už šį tekstą nesumokėjo ir nesumokės, aš net nelabai tikiuosi, kad užkietėjusius antivakserius šis tekstas įkalbės pasiskiepyti.

Man tik labai keista. Visame pasaulyje mes turime bendrą priešą – virusą – ir turime ginklą, kurį gauname nemokamai. Bet kai kam vis tiek atrodo, kad čia valdžia nori juos apgauti, sunaikinti, susargdinti.

Gal visgi verta pasvarstyti apie skiepus, kad jūsų artimiesiems nereikėtų jums rašyti į reanimaciją laiško su žodžiu „laikykis“.

Daugiau autorės S.Jasevičiūtės tekstų rasite ČIA.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis