Audra Telksnienė, „Lietuvos ryto“ žurnalistė, likus 25 dienoms iki Š.Kalmanovičiaus žūties, aiškinosi, kas vedė šį žmogų į pripažinimą ir verslo viršūnes. Pateikiame straipsnio fragmentus.
Ruošėsi parduoti turtą
Š.Kalmanovičius ketino per artimiausius kelerius metus parduoti visą savo verslą, atsisakyti Rusijos moterų krepšinio rinktinės vadovo pareigų ir atsiduoti šeimai.
Savo gyvenime – jau trečiajai. Ir, kaip pats vylėsi, – paskutinei iki saulėlydžio.
„Kas jums kelia nerimą?“ – klausiau Šabtajaus, žvelgdama, kaip jis, atsikandęs juodos duonos su nesuvaldomai trupančiu varškės sūriu ir siurbtelėjęs žaliosios arbatos, siekė gal jau šeštos cigaretės.
Juk kalbėjomės dar tik pusvalandį.
Į jį buvo galima kreiptis vardu. Net ir pirmą kartą susitikus Šabtajus sudarė įspūdį žmogaus, lyg pažinotum jį visą amžių.
Bet į klausimą, kodėl tiek daug rūko, jis atsakė klausimu. Kaip tikras žydas. „Bet aš negeriu alkoholinių gėrimų. Visai. Norite sužinoti kodėl?“
Jis užaugo aplinkoje, kur niekas nesivaišindavo alkoholiu.
Būdamas vaikas jis namuose niekada nematė nei alaus, nei degtinės.
„Aš žinau, kad, kai žydo ko nors klausi, 90 atvejų iš 100 jis atsako klausimu“, – pasiteisino nukreipęs pokalbį nuo cigarečių.
 |
| Žilvino Pekarsko/15min.lt nuotr./Saugyklos Š.Kalmanovičiaus biure Maskvos centre |
„Nebijote garsiai prisipažinti, kad esate žydas? Juk jūsų tautybės žmonės dažniausiai tai slepia“, – dabar jau aš baiminausi, kad vėl neišgirsiu tiesaus atsakymo.
„Pagal mano gyvenimo filosofiją, jei bijai pripažinti esąs lietuvis, tai tu – ne lietuvis, jei bijai pripažinti, kad esi žydas, tai tu – ne žydas. Pažiūrėkite į mano nosį – kaip aš galiu nuslėpti, kas esu“, – patampė savo nosį Š.Kalmanovičius.
Gal tai skambės kaip anekdotas, bet vienintelė vieta, kur jį vadino rusu, buvo Izraelis.
Šabtajus 1947 metais gimė Kaune ir Lietuvoje visada buvo vadinamas žydu. Ir Rusijoje jis buvo žydas. O kai 1971–aisiais kartu su tėvais nuvažiavo į Izraelį, staiga tapo Rusijos arba Lietuvos žydu.
Šabtajus nebenorėjo knaisiotis po žydų istoriją
11 pastarųjų metų jis rinko judaikos – su žydais ir jų religija susijusių eksponatų kolekciją.
„Man kartais gaila, kad pradėjau ją rinkti ir lįsti per daug giliai. Labai daug kuo nusivyliau. Aš niekada nebuvau Odesoje, kurios vaizdą susikūriau iš Isako Babelio apsakymų. Visiems buvusios Sovietų Sąjungos žydams „Odesos apsakymai“ buvo tarsi maldaknygė.
Bet aš niekada sąmoningai nevažiavau į kurortą prie Juodosios jūros, nes bijojau nerasti to, kas aprašyta.
Dabar bijau nusivilti, per giliai lįsdamas į žydų religiją“, – neslėpė Š.Kalmanovičius.
Jam visada buvo svarbu suprasti, kas yra žydai. Kodėl pasaulyje kilo antisemitizmas, o ne, pavyzdžiui, antirusizmas ar antibelgizmas. Kodėl juokiamasi iš žydų?
Bet domėjimasis žydų istorija jam nepadėjo rasti vieno atsakymo. Jis turėjo gal kokius tris keturis atsakymus, bet taip ir nepasakė kokius.
Maskvos name, kuriame Š.Kalmanovičius praleisdavo maždaug dvi savaites per mėnesį ir iš kurio lapkričio 2–ąją išvažiavo į paskutinę savo gyvenimo kelionę per Rusijos sostinę, liko jo įkurtas maldos kambarys.
 |
| Asmeninio archyvo nuotr./Dukrytė Danečka |
Daniela
Daniela – vienuolikmetė Š.Kalmanovičiaus duktė iš antrosios santuokos. Šiuo metu ji gyvena Izraelyje su aukle, profesionalia medicinos slaugytoja, kuri su mergaite buvo nuo jos gimimo Latvijos kurorte Jūrmaloje.
Kai Šabtajus išsiskyrė su savo antrąja žmona – dainininkės Zemfiros prodiusere ir aktore Anastasija, Danielai nebuvo nė 7 mėnesių. Bet mažylė liko pas tėvą.
„Nesutinku, kad, kai tėvai skiriasi, vaikas turi likti su motina. Reikia žiūrėti, su kuo jam geriau, – net neklaustas aiškino vienas turtingiausių pasaulio žydų. – Man svarbiausia paruošti ją gyvenimui po manęs.
Todėl Daniela mokosi Izraelyje amerikiečių mokykloje, kad puikiai išmoktų anglų kalbą. Noriu, kad išmoktų ir hebrajų, tęstų žydų tradicijas“.
„Aš pati motina ir savo vaiko neatiduočiau už nieką. Pasakykite tiesą, kodėl Daniela liko su jumis?“ – paklausiau. Šabtajus net loštelėjo po šio klausimo ir vėl degėsi cigaretę. Neatrodė, kad bus atviras. Maniau, kad vagia laiką gudriam atsakymui.
„Tai trečias kartas, kai man pateikia šį klausimą, bet tik pirmą kartą aš į jį atsakysiu“, – pamalonino.
Prieš 11 metų Anastasija buvo 25–erių ir netroško būti motina. Bet tai suprato tik tada, kai jau buvo ketvirtą mėnesį nėščia. Ji pasiūlė Šabtajui: „Nori, aš tau pagimdysiu?“ Jie abu jau žinojo, kad kartu nebegyvens.
Jo atsakymas buvo: „Noriu“. Jis visada buvo prieš abortus. Nė vienos moters gyvenime nevertė to daryti.
Anastasija, Danielos motina, dabar vėl laukiasi. Turi jauną vyrą, kuris nori vaiko. 36–erių Anastasija irgi jau nori būti motina. Ji gimdys kitų metų sausį Izraelyje. Po to galbūt grįš į Rygą. Tokie buvo Š.Kalmanovičiaus, iki šiol valdžiusio buvusios žmonos gyvenimą, planai. Nežinau, ar tokie pat – ir Anastasijos.
Bet Šabtajus pažadėjo suvesti mane su Anastasija, kai ji jau turės mažylį. Gal pakviesti į Maskvą, gal į Rygą. Dabar nebepakvies.
Porcelianas
Spalio 12–13 dienomis „Christie's“ aukcione Londone vyko rusų porceliano aukcionas. Jame paskutinio imperatoriaus Nikolajaus II žmonos lėkštutės ir puodelio kaina prasidėjo nuo 220 tūkst. JAV dolerių.
 |
| Žilvino Pekarsko/15min.lt nuotr./Š.Kalmanovičiaus biuras Maskvos centre, antikvaro saugykla |
Š.Kalmanovičius galėjo šį komplektą nusipirkti. Bet jam jo nereikėjo: „Aš renku rusų porcelianą, pagamintą nuo XVII amžiaus pabaigos iki 1925–1926 metų. Po revoliucijos besikurianti Sovietų Sąjunga nebepirko porceliano, o visi geriausi meistrai išvyko dirbti į užsienį“.
Rusų porcelianas buvo antroji kolekcininko Š.Kalmanovičiaus aistra po judaikos. Porceliano kolekciją jis kaupė 15 metų. Sankt Peterburge yra apie 3,5 tūkst. daiktų, Maskvoje – apie 1,5 tūkst.
„Pradėjau rinkti porcelianą, kad išmokčiau rusų istoriją. Kitaip neprisiminčiau, kiek metų šalį valdė Petras I. Dabar aš turiu žinoti garsių žmonių biografijas, ar verta man įsigyti jų daiktus“, – Šabtajus buvo lygiai toks pat geras porceliano ekspertas kaip ir krepšinio.
Vienas jo draugas paauglystėje rinko degtukų dėžutes, kitas – restoranų meniu. Šių daiktų jie paprašydavo arba paprasčiausiai pasivogdavo. Tai nieko nekainavo.
Šabtajus buvo turtingas. Bet žinojo pinigų vertę
„Jeigu niekada nebūsi alkanas, niekada nebūsi turtingas. Kai esi alkanas, padarai geriausius savo gyvenimo darbus, nes nori to, ko trūksta“, – patirtimi dalijosi Izraelio, Lietuvos ir Rusijos pilietybę turėjęs žydas.
Dar gyvendamas Kaune jis pirmą kartą suprato, kas yra alkis – kai nori valgyti ir negali užmigti. Tada kyla geriausios idėjos.
1971–1972 metais Jeruzalės universitete Šabtajus išgyveno dar vieną alkio periodą. Studentai turėdavo susimesti stipendijas, kad kartu galėtų nusipirkti valgyti.
„Ar žinote, kodėl dailininkas Konstantinas Makovskis savo geriausius darbus nutapė ankstyvuoju kūrybos laikotarpiu? Todėl, kad tuomet jis buvo alkanas. Bet kurio menininko ankstyvojo laikotarpio kūriniai visada būna dukart brangesni už vėlyvesnius“, – taip Š.Kalmanovičius peršoko prie 16 metų rinktos trečiosios savo kolekcijos – dailininkų brolių Konstantino ir Vladimiro Makovskių kūrybos.
Kai 1993 metais Šabtajus nusipirko pirmus tris K.Makovskio paveikslus, nutarė juos apdrausti. Bet paaiškėjo, kad iš trijų tik vienas yra originalas, o kiti du – kopijos.
„Jei kokio nors autoriaus darbus kopijuoja, vadinasi, juos verta rinkti“, – nutarė Š.Kalmanovičius. Nuo tada ir prasidėjo jo, kolekcininko, kelias.
Kelis kartus Š.Kalmanovičius buvo milijonierius ir ne mažiau kartų skurdžius. Nors 1983–iaisiais pinigų jis jau turėjo kaip šieno ir Izraelyje buvo laikomas vienu turtingiausių emigrantų iš Sovietų Sąjungos, 1988 metais vėl tapo nuliu.
Turtingi tampa tingūs, nebenori skristi. Ir aš nebenoriu skristi, kaip to troškau, kai buvau alkanas.
Tais metais Š.Kalmanovičius buvo apkaltintas šnipinėjimu SSRS naudai ir nuteistas kalėti 9 metus. 1993 metais paleistas pirma laiko, jis netrukus kartu su garsiu dainininku Josifu Kobzonu pradėjo verslą Rusijoje.
„Aš uždirbau pinigus ne vieną kartą. Kelis kartus pradėjau nuo nulio. Ar įstengčiau dar kartą tiek uždirbti? Nebepajėgčiau“, – taip Š.Kalmanovičius prabilo apie pasaulį apėmusią ekonomikos krizę.
Jis jau jautėsi per senas ir pavargęs, kad galėtų kurti naują Kalmanovičiaus imperiją.
„Turtingi tampa tingūs, nebenori skristi. Ir aš nebenoriu skristi, kaip to troškau, kai buvau alkanas“, – paskutinį kartą viešėdamas Vilniuje prisipažino Š.Kalmanovičius.
Bet skaičiuoti pinigus turtuolis irgi mokėjo. To siekė išmokyti ir savo vaikus.
„Gimti turtingam reiškia, kad tau viską paliko tėvai. Man svarbu, kad vaikai suprastų pinigų vertę. Kitaip nesvarbu, kokį palikimą gautų, vis tiek iššvaistytų per kelerius metus“, – Š.Kalmanovičius labai bijojo išlepinti tris mažuosius savo vaikus.
Todėl Daniela dvi pastarąsias vasaras jau dirbo Izraelyje pas savo seserį. Vyriausioji Š.Kalmanovičiaus duktė 32–ejų Liat iš pirmosios santuokos dirba prodiusere ir rengia koncertus. Daniela pertraukų metu pardavinėdavo programėles.
Jaunystėje ir Šabtajus nežinojo, kaip reikia užsidirbti pinigų. Būdamas pirmo kurso studentas svajojo apiplėšti banką. Įsivaizduodavo, kaip stovės prie atidaryto banko seifo. Kai apie tai nustojo galvoti, suprato, kad jau yra turtingas.
„Man pasisekė su Ana. Ji – paprasta, neleido man išlepinti Danielos, neleidžia lepinti ir dvynių Aleksandro ir Grigorijaus“, – Š.Kalmanovičius tikėjo, kad likimas jam leis su trečiąja žmona Ana Archipova nugyventi likusį gyvenimą ir pamatyti užaugusius sūnus.
Dievo jis prašė leisti dar pagyventi 16 ar 18 metų, kad galėtų sulaukti ryto, kai su žmona pabudę koridoriuje prie sūnų kambarių aptiks jų draugių aukštakulnius batelius.
Šiemet gruodžio 18–ąją Š.Kalmanovičiui būtų sukakę 62–eji. Bet lapkričio 2–ąją jį pakirto mažiausiai šešios kulkos.
