Kodėl neigiate esantis „ant bangos“?
Nežinau, nesu nei ant bangos, nei po banga. Veikiausiai todėl, kad nesu banglentininkas (juokiasi). Apskritai kokios gi čia bangos tame mūsų „prūdelyje“? Jokiais būdais nemenkinu kolegų, žiūrovų ar savęs, tiesiog man ne prie širdies tie žaidimai „žvaigždė–nežvaigždė“. Joks save gerbiantis profesionalas negalėtų taip savęs charakterizuoti.
Kiekvienas menininkas nuo pat pirmos dienos, kai pradėjo savo amatą (dailę, teatrą, skulptūrą ar kt.), dalyvauja nenutrūkstamame kūrybos procese. Nuo to, ar šiandien jo darbą įvertina daugiau ar mažiau žmonių, procesas nesustoja...
O dėl tų stichinių laimių ar nelaimių – bangų, vėjų ir krušos – nieko negaliu pasakyti. Nesu meteorologas, tačiau pripažįstu, kad šiuo metu iš tiesų sulaukiu daugiau dėmesio. Būtų nesąžininga sakyti, kad to nepastebiu. Bet vėlgi svarbu, už ką ir kaip tą dėmesį gauni. Jei vaikščiočiau gatve suplyšusiomis kelnėmis ir po nosimi „pasikabinęs“ snarglį, vargu ar būčiau įvertintas teigiamai. Bet kai vertinamas tiesioginis mano darbas, yra labai malonu.
Papasakokite šiek tiek apie savo darbus.
Šį rudenį vaidinu dviejose smagiose komedijose „2 vyrai. 1 tiesa“ ir „Šeimyninis įvykis“. Pirmojoje vaidinu vienas, o antrojoje su visa komanda nepaprastai talentingų ir įspūdingus personažus sukūrusių aktorių komanda.
„Šeimyninis įvykis“ – situacijų komedija, persunkta subtiliu britų humoru. Komedijos veiksmas vyksta Jungtinės Karalystės sostinėje Šv. Andriaus ligoninės gydytojų bendrajame kambaryje likus trims dienoms iki Kalėdų. Krinta sniegas, o pro panoraminius ligoninės langus matyti naktinis Londonas. Kaip ir visada prieš Kalėdas centrinėje Londono ligoninėje šurmulys ir painiava. Niekas nė nenutuokia, kad staiga visus ištiks tikras klinikinis atvejis!.. Ligoninėje užverda tikras chaosas. Netikėti įvykiai, didžiulė šeimyninė painiava, milžiniškos dramos ir komiškos situacijos.
„2 vyrai. 1 tiesa“ – tai žmogaus, kuris, regis, turi viską, kad jaustųsi laimingas, pašnekesiai su pačiu savimi apie tai, ko jam trūksta iki visiškos laimės.
J. Gaižauskas, su kuriuo pakaitomis vaidinate šioje komedijoje, atskleidė, kad ir jam kartais iškyla tokių pasvarstymų...
Klausimų „ar esu laimingas?“, „ko reikia, kad būčiau laimingas?“ man tikrai nekyla. Aš tikrai esu labai laimingas. Turiu mylimą žmogų, mėgstamą darbą bei norą gyventi.
Mane įkvepia noras suprasti, kodėl viskas vyksta taip, kaip vyksta, noras suprasti, kas yra AŠ, MES, ŽEMĖ, VISATA ir t. t. Noriu suprasti, kodėl viskas vyksta gerai, blogai, įdomiai, nuobodžiai, linksmai, liūdnai. Noriu suprasti vyksmą. Ačiū Dievui, žinau, kad to niekada nesuprasiu, bet esu laimingas vien mėgaudamasis tuo noru suprasti...
Esu labai laimingas, kad krutu. Man smagu, kad kažką darau ir nematau galo. Tiesiog mėgaujuosi pačiu vyksmu ir tuo, kad jis nesibaigiantis. Mano didžiausia savojonė yra ta, kad niekada neišvysčiau pabaigos, turiu omenyje ne gyvenimo galą, o savo minties, protingos ar nelabai protingos, krutėjimą...
Ar per krutėjimą randate bent minutėlę atsipūsti?
Tiesą sakant, jau nepamenu, kada turėjau laisvą dieną. Nepulsiu čia raudoti ir ūbauti, koks aš vargšas, kad neturiu laisvalaikio. Menininkų jau tokia duona: arba štilis, arba krūvos darbų. Dabar mano gyvenime darbingas etapas.
Labai pasiilgau dienos, kai galėčiau ramiai pasivaikščioti su šunimi, paskaityti knygą ar nieko neveikti. Juk tuo ir ypatingi laisvadieniai, kad nereikia nieko planuoti, vykdyti jokių planų. Tiesiog atsipalaiduoti ir veikti tai, kas tuo metu šauna į galvą. Be abejo, tai turi būti suderinta su vyraujančiu metų laiku (šypsosi).
Noriu suprasti, kodėl viskas vyksta gerai, blogai, įdomiai, nuobodžiai, linksmai, liūdnai. Noriu suprasti vyksmą. Ačiū Dievui, žinau, kad to niekada nesuprasiu, bet esu laimingas vien mėgaudamasis tuo noru suprasti...
Kaip jums sekasi suderinti visus darbus?
Vis dar bandau pirmenybę teikti teatrui. Sąmoningai pasakiau žodį „bandau“... Šokių projektas atima labai daug laiko. Ne dėl to, kad norisi labai gerai pasirodyti, bet pačiam būtų gėda, jei nesistengčiau. O labiausiai būtų gėda prieš partnerę, kuri atiduoda tiek fizinių jėgų, laiko ir kantrybės. Kartais pagalvoju, ką bloga ji padarė, kad turi su manimi šitiek terliotis (šypsosi). Todėl ir dirbu išsijuosęs.
Jaučiame atsakomybę vienas kitam ir stengiamės padaryti kiek galima daugiau. Kaip pavyksta, taip... Juk tiesioginis eteris, parepetuojame prieš jį be kamerų, režisierius pasižymi, kuriame salės kampe pora sukiosis, ir einame šokti. Net kostiumus gauname likus kelioms valandoms iki šou pradžios. O kaip žinia, drabužiai daro daug įtakos judesiams... Baisoka (šypteli), bet projektas baigsis, o aktorius būsiu visą gyvenimą. Nors šoku ir filmuojuosi reklamose, pirmenybę visada teiksiu vaidybai.
Nesate iš tų meno pasaulio žmonių, kurie smerkia televiziją dėl kultūros menkinimo...
Suversti kam nors kaltę visada labai lengva. Aš tikrai nemanau, kad televizija smukdo kultūrą ar pan. Televizija yra atspindys to, kokie provincialai esame. Juk rodo tai, kas yra paklausu, nes televizija gyvena iš reklamos. Niekas nežiūrėtų televizoriaus, niekas nematytų reklamos, reklamos agentūros už tai nemokėtų ir TV kanalai bankrutuotų. Nesvarbu, kad daugelis mušasi į krūtinę: „aš nežiūriu televizoriaus, nes rodo nesąmones“, o iš tiesų juk žiūri (šypsosi).
Jei sudaužysiu savo „teliką“, programa nuo to nepasikeis, paprasčiau paimti pultelį, perjungti „National Geographic“, „Mezzo“ ar „Discovery“ ir palavinti smegenis. Prisiminkime maldą – „Dieve, duok man jėgų pakeisti, ką galiu, ir stiprybės bei išminties susitaikyti su tuo, ko pakeisti neįmanoma.“ Tad pradėkime tobulinti „teliką“ nuo savęs.
Be abejo, negalima sakyti, kad televizija nedaro jokios įtakos visuomenei. Ji formuoja interesus ir pan., tačiau uždrausti televiziją –„rodyk tą, o ne aną“ – būtų neprotinga. Bet koks drastiškas draudimas sulaukia priešingų rezultatų...
Ką manote apie A. Mamontovo socialinį projektą „Prijunkite telemetrą prie mano televizoriaus“?
Be galo gerbiu Andrių už visas jo socialines idėjas ir socialinius projektus. Jis ypač šviesus, protingas, tikra asmenybė ir talentas, bet nemanau, kad reikėtų būti tokiems kategoriškiems dėl televizijos ir kultūros. Mes savo kultūra esame turtingesni nei daugelis pasaulio šalių. Ypač nei tos šalys, kurios mano esančios ypač aukšto lygio... Mums daug kas galėtų pavydėti, kad kultūrinis gyvenimas iš tiesų yra turtingas ir mes judame, krutame. Be abejo, visada atsiras tų, kurie skundžiasi, kad yra neįvertinti, kad gauna mažai pinigų. Menininkai tokie jau yra, jiems visada reikia skųstis (šypsosi).
Jūs ne iš tokių?
Valdžios dėmesys kultūriniam Lietuvos gyvenimui galėtų būti didesnis, nes dabar jis tragiškai mažas. Bet, ačiū Dievui, kultūrinis gyvenimas Lietuvoje vyksta. O prie Seimo apskritai reikėtų pastatyti paminklą kultūrai ar tiems kultūrininkams, kurie dirba žiauriomis sąlygomis ir yra valdžios ignoruojami. Kartais susidaro toks įspūdis, kad iš kultūrininkų net tyčiojamasi atvirai...
Duos Dievas, kada nors ir valdžia supras, kad Lietuvoje daugiau vertybių nėra. Neturime nei naftos, nei anglies, nei aukso, vienintelis turtas, nacionalinė vertybė – žmogus. O ko reikia žmogui? Išsilavinimo, kultūros ir medicinos. Ar tik ne šios sritys Lietuvoje – tikra katastrofa? Na, nebent rastume kokią aukso gyslą, tada galėtume numoti ranka į viską. O kol kas Lietuvos valdžiai svarbiausia turėtų būti kultūra ir sunkiai, bet užtikrintai egzistuojantis kultūrinis gyvenimas. Aš neprarandu vilties, kad mūsų valstybėje kada nors kultūra bus vertinama kaip kitose civilizuotose šalyse.
Vienoje tokių šalių – Kanadoje – gyvenote?
Žinote, Kanada yra tikra svajonių šalis. Ten gyvenimas buvo labai sotus ir patogus, bet... ne itin įdomus. Teatre jiems aktualios ir įdomios temos ar problemos man buvo svetimos. Čia kaip kokiam antropologui, papuolusiam į nežinomą gentį ir bandančiam suvokti jų gyvenseną, kultūrą, vertybes ir taip geriau pažįstančiam save.
Man panašiai buvo Kanadoje. Joje gyvendamas tarsi pasilypėjau ant akmens, nuo kurio atsivėrė daug aiškesnis Lietuvos vaizdas. Suvokiau, kad esame mažytis pasaulio kampelis, bandantis iškopti iš gilios ir skausmingos okupacijos duobės, iš naujo sudėlioti prioritetus ir išsiugdyti vertybes. Tas procesas negali būti lengvas, greitas ir be klaidų... Mums dar daug kur reikia tobulėti, tačiau nereikia varyti Dievo į medį.
