Ilgai svajojus sukurti šeimą, S.Lukaševičienei prieš šešerius metus gimė sūnus. Atrodė, moteris laimingesnė būti jau nebegalėjo, tačiau neilgai trukus laimę pakeitė baimė, kuri išsivystė į pogimdyminę depresiją, o ši netrukus progresavo į pogimdyminę psichozę. Sandra pripažįsta, kad kreiptis pagalbos buvo ypatingai sunku, ypač dėl to, kad artimieji ne iš karto suprato moters būklės rimtumą, buvo ir tokių, kurie bandė ją pašiepti.
Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė Greta Kondrataitė-Paleckienė tikina, kad labai svarbu palaikanti aplinka, kitaip moterims bus labai sunku pasidalinti savo išgyvenimais, juolab, ryžtis kreiptis pagalbos į specialistus.
Kaip apibūdintumėte savo patirtį po gimdymo? Kas jums buvo labiausiai netikėta?
Visą laiką labai norėjau susilaukti vaikų. Kai prieš 6 metus gimė Kajus, atrodė, jog laimingesnė gyvenime dar nebuvau. Mane užliejo dar nepatirti jausmai. Pamenu, žiūriu į miegantį vaiką ir verkiu iš laimės, nes negalėjau patikėti, kokį stebuklą gali sukurti du žmonės ir moters kūnas. Tačiau tuo pačiu bemiegės naktys, naujos patirtys tiesiog išsekino mano organizmą ir galiausiai „perdegiau“.
Ar buvote girdėjusi apie pogimdyminę depresiją prieš gimdymą?
Taip, kažkur buvau girdėjusi, jog egzistuoja toks dalykas, tačiau artimoje aplinkoje nebuvo tekę susidurti su konkrečiais atvejais. Po gimdymo besikeičiant man pačiai, sutrikus kalbai ir mintims, atsiradus nerimui, pradėjau ieškoti informacijos internete, kaip pasireiškia pogimdyminė depresija. Tuomet ir supratau, kad tai, kas su manimi vyksta, būtent ir yra pogimdyminė depresiją.
Mane užklupusi ji vėliau žaibišku greičiu išsivystė į dar sunkesnę būseną – ūmią pogimdyminę psichozę. Atsirado baimė, jog mane seka, nes mano naujagimį nori pagrobti, o mane nužudyti. Taip pat patyriau, ką reiškia „dežavu“ jausmas. Bijojau išeiti į gatvę, nes visi žmonės man atrodė jau matyti.
Kada pradėjote pastebėti, kad kažkas gali būti ne taip su jūsų emocine būsena po gimdymo?
Pastebėjau ganėtinai greitai, praėjus maždaug savaitei po gimdymo.
Kokie buvo pagrindiniai simptomai, kuriuos pastebėjote?
Pirmiausiai pastebėjau, kad kalbant su žmonėmis mano mintys „šokinėja“ nuo vienos temos prie kitos. Pradėjau neįprastai greitai kalbėti, netgi laidyti man nebūdingus juokelius. Pradžioje, iš šono žiūrint, gal net neįtartum, kad kažkas negerai. Todėl tėvai ir vyras, ne iš karto suprato, kad man kažkas ne taip.
Ar ieškojote pagalbos dėl savo emocinės būklės?
Taip, ieškojau pagalbos internete, tačiau pačiai ją rasti buvo labai sunku, gal dėl to, kad liga vis labiau progresavo ir „gūglinimui“ nebuvo jėgų. Pirmiausiai prašiau pagalbos šeimos, kad nuvežtų pas psichologę.
Ar jautėte, kad aplinkiniai žmonės supranta, ką išgyvenate? Kaip jie reagavo?
Labai gaila, bet kai kurie žmonės pradžioje tarsi šaipėsi, jog „štai, kokia išpuikusi, gyvenimo sunkumų nepatyrusi“. Tačiau aš ant jų nepykstu, nes suprantu, kad per mažai informacijos šia tema. Ne visi supranta, jog daug ką lemia hormonai. Mano mama, nors ir baigusi psichologijos mokslus, negalėjo patikėti, kad jos dukrai taip prastai. Tačiau tuo metu bendravau žinutėmis su drauge, kuri gyvena Danijoje, ji ragino mano artimuosius greičiau kreiptis pagalbos, nes žinučių turinys atrodė labai neįprastas ir keistas. Vienoje iš jų minėjau, kad jeigu manęs neliks, pasirūpintų mano vaiku, kadangi buvau įsitikinusi, kad mano vaiką nori pagrobti, o mane nužudyti.
Kokios paramos jums trūko labiausiai?
Pamenu, kaip paskambinau šeimos gydytojai ir pasakiau, jog įtariu, kad man pogimdyminė depresija, o ji atsakė, kad šiuo metu atostogauja ir pasiūlė pagerti B grupės vitaminų.
Vienareikšmiškai manau, kad labiausiai trūko ir trūksta – tai gydytojų psichologinės paramos bei gimdyvės būklės stebėjimo. Tik pagimdžiusi moteris turėtų būti stebima specialistų komandos mažiausiai 2 savaites po gimdymo. Praėjus 6 metams nuo mano istorijos pasikeitė tik tiek, kad pagaliau pradėta kalbėti šia tema. Žinoma, ir tai jau yra daug, tačiau valstybė galėtų pasistengti daug labiau.
Kaip jūs tvarkėtės su pogimdymine depresija? Gal buvo taikomas specifinis gydymas?
Kadangi mano būklė pablogėjo, kaip minėjau, prasidėjus pogimdyminei psichozei tapau tarsi išprotėjusi (patyriau haliucinacijas ir t.t.), šeima daugiau nedelsė ir nuvežė mane į psichiatrijos ligoninę. Buvau paguldyta į intensyvaus stebėjimo palatą, gėriau stiprius slopinančius vaistus. Negalėjau niekur išeiti, mane lankydavo vyras ir tėvai. Už tokį rūpestį liksiu jiems dėkinga amžinai.
Kaip ilgai truko jūsų sveikimas?
Psichiatrijos ligoninėje praleidau mėnesį, tačiau grįžusi namo dar maždaug 3 mėnesius buvau ne tokia, kaip anksčiau. Būtent mano atveju pasveikti padėjo artimųjų palaikymas bei tinkamai parinkti vaistai, nes ligos pradžioje buvau gydoma per daug slopinančiais vaistais, dėl kurių poveikio galėjau tik gulėti kaip daržovė.
Vėliau norėjau pasitraukti iš gyvenimo, nes tiesiog nebegalėjau ištverti visko, kas su manimi vyko. Džiaugiuosi, kad mano buvimo ligoninėje metu pasikeitė gydytojas ir parinko tinkamesnį gydymą. Tada mano būklė po truputį pradėjo gerėti.
Kaip, jūsų nuomone, visuomenė žiūri į pogimdyminę depresiją? Ar nemanote, kad ši tema vis dar laikoma tabu?
Turbūt daug kas prisimename tragišką istoriją, kai Kaune nuo tilto su naujagimiu ant rankų nušoko moteris. Tada aš sakiau, jog ši istorija bus pradžia kažką stipriai keisti, kad užkirstume kelią tokiems įvykiams ir laiku pastebėtume, kada pagalba reikalinga skubiai.
Ir iš tiesų, atsirado įvairios organizacijos, besirūpinančios mamomis, TV laidos, straipsniai pogimdyminės depresijos tema. Ir pati esu dalyvavusi laidose, tiesioginėse transliacijose ir pan. Dalinuosi savo istorija drąsiai ir raginu tai daryti kitus, nes visi kartu galime po truputį keisti visuomenės požiūrį į pogimdyminę depresiją.
Kokia jūsų patirtis dėl visuomenės spaudimo gimdymo ar žindymo klausimais?
Nežinau kaip dabar, bet prieš tuos 6 metus, kai laukiausi, socialiniame tinkle „Facebook“ buvo labai populiari grupė apie žindymą. Dabar gailiuosi, bet ten buvau ir aš. Tai buvo grupė, kurioje moterys viena kitą smerkė, jei nesisekdavo žindyti. Aš tikrai nesu prieš žindymą, tačiau ne visada tai yra įmanoma. Ir, manau, tai turėtų būti mamos sprendimas ir teisė rinktis, be visuomenės spaudimo ir smerkimo.
O ką patartumėte kitoms moterims, kurios patiria panašius išgyvenimus, jausmus?
Visų pirma, mylėkite save, pasirūpinkite savo sveikata, nes mama, kuri serga, negali tinkamai pasirūpinti kūdikiu. Jei jaučiate, kad kažkas ne taip, kreipkitės pagalbos į artimuosius, į draugus, gydytojus. Mano vyras pasakojo, jog klausė gydytojų, ar aš kada atsigausiu, ar jam teks auginti vaiką vienam. Jų atsakymas buvo – nežinome. Tačiau net ir tamsiausiame tunelyje yra šviesa!
Kaip ši patirtis pakeitė jūsų požiūrį į motinystę?
Nors praėjo nemažai laiko, viską prisimenu, lyg tai būtų įvykę vakar. Tikrai niekada nebūčiau pagalvojusi, jog taip nutiks man, kad apskritai moteris po gimdymo gali jausti ne tik euforiją, bet ir susirgti depresija. Šiandien labai džiaugiuosi, kad turiu sūnų ir kad jis turi mamą.
Kokią žinutę norėtumėte perduoti kitoms moterims ir jų šeimoms?
Kuomet pradėjau viešinti savo istoriją, man pradėjo rašyti moterys išgyvenančios pogimdyminę depresiją ar psichozę. Man taip pat teko pabendrauti ir su pagimdžiusių moterų draugėmis. Susidariau įspūdį, kad ne visi tėvai ir ne visi vyrai supranta, kada jau tikrai reikia pagalbos vaikelio susilaukusiai mamai. Norėčiau palinkėti visiems mažiau abejingumo ir nebijoti kreiptis į specialistus, kai to reikia. O moterims, kurioms šiuo metu yra sunku ir atrodo nepakeliama, noriu pasakyti, kad galbūt ne šiandien, ne rytoj, bet viskas galiausiai bus gerai.
Kauno apskrities moterų krizių centro psichologės Neringos Martišienės komentaras:
Beveik dvi iš trijų pagimdžiusių moterų pirmomis dienomis po gimdymo patiria laikinus trumpalaikius nuotaikos sutrikimus, taip vadinamą pogimdyminę melancholiją, t. y. staigius nuotaikos pokyčius (nerimą, liūdesį, irzlumą, verksmingumą), sunkumą susikaupti ar miego sutrikimus. Manoma, jog šiuos simptomus sukelia hormoniniai pokyčiai moters organizme ir nauja, neretai daug streso kelianti tapimo mama patirtis.
Tai savaime praeinanti būsena, kuriai užtenka didesnės artimųjų pagalbos ir palaikymo, ilgesnio poilsio. Kas penkta-šešta kūdikio susilaukusi moteris patiria pogimdyminės depresijos simptomus (energijos, motyvacijos stoką, nebedžiugina anksčiau malonumą teikusi veikla, nuolatinį nuovargį, apetito pokyčius, kaltės ir menkavertiškumo jausmą, jog nėra pakankamai gera mama ar negeba tinkamai rūpintis kūdikiu, miego sutrikimus, apetito pokyčius ir kt.)
Pervargusi moteris kurį laiką beveik nustoja miegoti, apima liguista baimė dėl kūdikio.
Esant įtarimui, jog užklupo pogimdyminė depresija, svarbu ne tik artimųjų pagalba padedant pasirūpinti buitimi, sąlygų poilsiu sudarymas, bet ir neatidėliotina psichikos specialisto (psichologo ar, jei situacija sudėtingesnė, psichiatro) pagalba.
Ypač retai, literatūros duomenimis iki 1 proc. atvejų, pagimdžiusias moteris užklumpa sunkesnė už pogimdyminę depresiją būklė – pogimdyminė psichozė. Nors šioje būklėje esančiai moteriai sunku įvertinti savo būseną, artimieji gana greitai pastebi simptomus: moteris tampa liguistai jautri, greitai pervargsta.
Pervargusi moteris kurį laiką beveik nustoja miegoti, apima liguista baimė dėl kūdikio (gali atrodyti, kad kažkas sukeis, pavogs kūdikį ir kitaip bandys kūdikiui ar jai pakenkti). Kyla didelė baimė, pastebimi depresijos požymiai (liūdesys, apatija), moters mintys ir pasakojimai atrodo nerealūs, neadekvatūs situacijai (atsiranda kliedesiai, haliucinacijos).
Galima pastebėti, kad ypač sunkiais atvejais, moteris nesiorientuoja erdvėje, praranda kontaktą su realybe, o kartais kaip tik nuotaika tampa liguistai pakili, padidėja aktyvumas. Todėl tiek artimiesiems, tiek kontaktą su moterimi turintiems specialistams reikia būti ypač atidiems ir laiku palydėti / suteikti pagalbą (kreiptis į psichiatrą, sudėtingais atvejais pogimdyminė psichozė gydoma stacionare).
Svarbu neatidėlioti pagalbos, nes ši būklė neretai kelia pavojų tiek pačiai motinai, tiek jos kūdikiui. Suteikus tinkamą pagalbą moteris grįš į pilnavertį gyvenimą ir vėl galės mėgautis motinyste.
Liūdna girdėti, kad tokiu, ypatingai jautriu, pogimdyminiu periodu moterys vis dar patiria visuomenės ar specialistų aplaidų požiūrį, abejingumą, o kartais ir nuvertinimą. Tuo pačiu norisi tikėti, kad įsigalioję įstatyminės bazės pokyčiai užpildys šias spragas ir prisidės prie laimingesnės motinystės ir kūdikio gerovės.
O man labai norisi pakviesti visuomenę (artimuosius, draugus, kaimynus, kolegas) nebūti abejingiems nėščiosioms ir kūdikio susilaukusioms moterims, būnant dėmesingiems jų žodžiams, jausmams ir atsakingiems už laiku pasiūlytą pagalbą.
Projekto „Tylūs balsai“ iniciatorė, žurnalistė G.Kondrataitė-Paleckienė antrina Kauno apskrities moterų krizių centro psichologei N.Martišienei ir tikina, kad pagimdžiusiai moteriai yra labai svarbus artimųjų palaikymas, nes neturint palaikymo gali būti labai sunku ne tik rūpintis vaikeliu, bet ir pastebėti ,,raudonąsias linijas‘‘, kurios gali užklupti bet kurią, o uždelsus peraugti į pogimdyminę depresiją. Žurnalistė primena, kad labai svarbu atkreipti dėmesį ir į savo jausmus, kuriuos išgyvenate, nebijoti apie tai pasidalinti su savo šeimos nariais bei kreiptis pagalbos.
G.Kondrataitė-Paleckienė kviečia moteris, patyrusias ar vis dar patiriančias pogimdyminę depresiją, ir esančias sveikimo kelyje išdrįsti pasidalinti savo istorijomis ir taip įkvėpti drąsos kitoms moterims, paskatinti jas prabilti bei ieškoti pagalbos. Savo istorijas galite atsiųsti el. p.: tylus.balsai@gmail.com
Kur kreiptis, jei šiuo metu reikia pagalbos:
- Pagalbos moterims linija – emocinė pagalba moterims, išgyvenančioms vidinius sunkumus. Tel. 8 800 66366 visą parą, pagalbosmoterimslinija.lt
- Jei patiriate krizinį nėštumą – www.krizinionestumocentras.lt
Krizinio nėštumo centras teikia pagalbą patiriančioms: krizinį nėštumą, pogimdyminę melancholiją/depresiją, persileidimą/ naujagimio netektį, sunkias emocijas po nėštumo nutraukimo. Tel. +370 603 57912, pagalba@krizinionestumocentras.lt - Tėvų linija – psichologų konsultacijos telefonu tėvams, įtėviams, globėjams, seneliams. Tel. 8 800 90012 I–V 9–13 val. ir 17–21 val., tevulinija.lt.
- Mamos linija – anoniminė emocinė parama el. laiškais, skirta mamoms, išgyvenančioms motinystės melancholiją: laiskaimamai@mamoslinija.lt, mamoslinija.lt.
- Ankstukų pagalbos linija – parama ir pagalba šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 612 03800 visą parą, ankstukai.lt.
- Neišnešiotukų pagalbos linija – paramos ir pagalbos linija šeimoms, susilaukusioms neišnešioto naujagimio. Tel. +370 699 80008, padeduaugti.lt.
- Kitų emocinės pagalbos linijų kontaktus rasite čia: https://pagalbasau.lt/gaukpagalba
