1. Pirmas prisiminimas. Kaip su tėčiu ir broliu einam pieno pas netoliese gyvenusią bobutę, pienininkę.
2. Žodis, kurio ypač pasiilgčiau negalėdamas kalbėti. Baletas.
3. Gražiausias keiksmažodis. Gal toks kur nuoširdžiai užkeikia.
4.Trys žodžiai, kuriais norėčiau būti apibūdinamas. L‘artiste (pabrėžiant prancūziškumą); Šunas (Taip mane vadina mano mylimoji); Laimingasisžmogus.
5. Gyvenusi ar gyvenanti persona, su kuria norėčiau susitikti. Su daugeliu žmonių norėčiau susitikti (tikiuosi, ir susitiksiu), paplepėti, išgerti kavos, pažiūrėti, kaip akys dega, bet jeigu reikia išsirinkti vieną, tai galėtų būti... Šiuo metu pagalvojau, kad arba su dieduku Steponu Joneikiu, nes labai jį mylėjau ir jis buvo mano vaikiškų išdaigų bendrininkas. Būtų smagu dabar su juo pleptelt, kai jau šiek tiek suaugau! Arba su Luisu Armstrongu, kad tiesiog prakalbėtų savo balsu.
6. Romano veikėjas, kuriame regiu daug savęs. Ir šiek tiek Narcizo, ir šiek tiek Auksaburnio. Hermano Hesės „Narcizas ir Auksaburnis“.
7. Filmas, kuriame norėčiau gyventi. Visai neseniai mačiau Alice Rohrwacher „Laimingasis Ladzaras“. Visi įspūdžiai labai gaivūs, tai dabar norėčiau gyventi jame. Bet šiaip, manau, pagyvenčiau ir kituose filmuose!
8. Man trūksta knygos, filmo, dainos ar kito kūrinio, kuris... kalbėtų dabar, šią akimirką! Yra daug puikių knygų, filmų, muzikos, bet aš nesugebu jų priimti. Man reikia išmokti priimti įvykius, kurie vyksta dabar! Šią akimirką! Tada, tikiu, visas menas kažką kalbės!
9. Pavydžiu, kad ne aš sukūriau ar padariau... Ai, nepavydžiu! Visko padariau ir dar padarysiu, sukursiu!
10. Daina ar albumas, kuris turėtų skambėti per mano laidotuves. Sunkus klausimas, bet dabar išsirinkau „We'll Meet Again“ – Vera Lynn.
11. Nebeegzistuojanti vieta, kurią norėčiau atkurti. Galvojau, kad smagu būtų atgaivint kažkokią seną kavinukę, buvusią sovietmečio laiku. Gal „Vaivą“ arba „Žibutę“. Iš tėvukų lūpų ir knygų girdėjau, kad ten daug jauno laiko praėjo daug meno žmonių ten užaugo ir daug ką mums paliko! Arba dar norėčiau sugrąžinti pieno barą prie rotušės aikštės, pamenu, kad būdavo labai smagu užsukt bandelių su pienu ar kakava!
12. Vieta (kavinė, gatvė, pastatas ir pan.), kuri nepabosta. Hmm... Šaltinių gatve man labai smagu eiti. Kažką pajuntu visai stebuklingo! Gal, kad teku. Tai tegu tai būna Šaltinių gatvė, kuri nenusibosta.
13. Mano nosis pakvaišta, kai užuodžiu... Kartais tai būna visai nejaustas kvapas, naujas pažinimas. Arba kaip tik labai artimas ir seniai pažintas kvapas. Mamos ruošiamos rūgštynių sriubos kvapas. Mylimosios Gretos plaukų kvapas. Mmmm, o benzino kvapas!
14. Pirmą kartą pasimylėjęs, aš... nesupratau, kaip viskas čia taip įvyko. Keista. Kas dabar bus?
15. Klausimas, kurio visada vengiu. Ar myli mane?
16. Nė už ką negalėčiau... meluoti sau.
17. Jaučiuosi nuogas be... rūbų, aišku, bet ir be tikėjimo kitais, pasitikėjimo savimi…
18. Absurdiškiausias gautas patarimas. Visiškai negaliu prisiminti, ar buvo tokių. Matyt, juos iškart pamirštu.
19. Lietuvoje baisiai pasigendu... Kartais atrodo, kad pasigendu labai paprastų dalykų. Pavyzdžiui, žalių gražių senovinių parkų su paprastais fontanais (negrojančiais ir nežybsinčiais), su senoviškais istoriniais suoleliais, alyvų krūmais, su išsaugotomis įvairaus laiko Lietuvoje detalėmis... Bet dar labai pasigendu bendrystės – kad žmonės bendriau spręstų problemas, kurios svarbios. Kartu. Bet, žinoma, to pasigendu ir savyje.
20. Katarsis – tai... toks nepagaunamas jausmas, kuris kartais mane aplanko žiūrint ryte į bundantį dangų, kartais grojant, kartais tiesiog važiuojant troleibusu ir stebint aplinkui, kartais besimylint, kartais šokant, kartais verkiant, kartais kalbant ar klausant... Žodžiu. Katarsis – jis nutinka!
– Ne tik muzikuojate, tačiau ir piešiate. Ar šių dviejų sričių kūrybos linijos eina paraleliai, atkartoja tas pačias temas ir jas permąsto, ar visgi yra dvi savarankiškos ir susikirtimo taškų neturinčios kūrybos linijos ?
– Manau, kad nėra tik taip arba tik ne. Kartais jos keliauja kartu ir kalba panašiomis temomis, kartais jos būna visiškai skirtingos išraiškos ir padeda man kažką suprasti, atrasti iš skirtingų žiūrėjimo taškų!
– Po eilės kūrinių anglų kalba išleidote naujausią albumą „Paskutinė saulė“, kuriame uždainavote lietuviškai. Gimtosios kalbos ėmėsi ir daugiau kūrėjų kaip grupė „Flash Voyage“ ar Free Finga. Ar tai – laikina tendencija? O gal lietuvių kalba labiau neišsemiama nei kitos išmoktos kalbos?
– Na, gal ir galima tai pavadinti kažkokia tendencija – net nežinau! Gal visiems parūpo, kaip jie gali panaudoti savo gimtą kalbą ir kaip per ją save atspindėti? Aš asmeniškai, kiek save pamenu, kurdavau ir lietuvių kalba, ir anglų, kartais net kažkokias kitas kalbas pavykdavo suimituoti, o kartais net ir savo sukurti. O dėl to neišsemiamumo, man regis, čia labai priklauso nuo žmogaus. Man smagiau interpretuoti lietuviškai ir kurti žodžiams prasmes pagal mano patirtį gyvenant Lietuvoj, ir pažįstant pasaulį per lietuvių kalbą. Bet žinau žmonių, lietuvių, kurie sugeba galvoti ir kitomis kalbomis, ir jiems lengviau pasakoti anglų, vokiečių ar kažkuria kita kalba.
– Kokioje vietoje svajojate surengti koncertą?
– Norėčiau pagroti tiesiog bute! Gal kokiame nors didesniame kambaryje, kur visi susispaudę, bet laimingi mėgautųsi dalybomis!
