Kaip kilo mintis parašyti knygą?
Buvo laikas, kai dirbau kūno kultūros srityje, treniravau žmones, sudarydavau fizinio lavinimo ir mitybos programas. Tačiau vieniems mano klientams viskas ėjosi kaip iš pypkės, kitiems – ne, nors tu ką... Supratau, kad tikslą lengviau ir greičiau pasiekia tie, kurie žino, ko nori. Tiksliau, kodėl to nori, nes tai sudaro žmogaus motyvacijos pamatą. Kuo stipresnis motyvas ko nors siekti, tuo stipresni tampame, tuo didesnes kliūtis įveikiame ir daugiau pasiekiame. Beje, šis principas galioja visoms gyvenimo sritims.
Tai suvokęs ir apibendrinęs nutariau susisteminti – taip ir atsirado knyga. Juolab kad šioje srityje turiu daugiau kaip dvidešimties metų profesinę patirtį. Rašant knygą, pravertė ir žinios, įgytos studijuojant JAV, vėliau Lietuvoje... Tikiuosi, ši knyga daug kam suteiks jėgų ir žinių, kaip optimaliai susitvarkyti savo gyvenimą ne tik fiziniame, bet ir dvasiniame lygmenyje.
Nemažai rašote remdamasis asmenine patirtimi...
Sakoma, kvailiai mokosi iš savo klaidų... Matyt, esu vienas iš tokių (juokiasi). Pasimokyti iš svetimų vis dar neišeina. Kita vertus, asmeninė storulio patirtis (pirminis knygos pavadinimas buvo „Pilvūzo patarimai“) leido kalbėti su skaitytoju visiškai atviru, kartais netgi tiesmuku stiliumi. Juk aš ne koks visažinis teoretikas, o vienas iš tos pačios genties. Juokaudamas kartais lepteliu, kad esu „genetinis tešlius“, nors, jei visiškai atvirai, tai absoliuti dauguma šiauriečių būtent tokie – kitaip nebūtume išgyvenę. Skubu paminėti, kad mano knygoje liesumas vertinamas dar aštriau nei nutukimas – anoreksija man atrodo tiesus kelias į mirtį, o nutukimas – tik aplinkkelis.
Juk aš ne koks visažinis teoretikas, o vienas iš tos pačios genties. Juokaudamas kartais lepteliu, kad esu „genetinis tešlius“, nors, jei visiškai atvirai, tai absoliuti dauguma šiauriečių būtent tokie – kitaip nebūtume išgyvenę.
Nuo ko prasidėjo jūsų lieknėjimo istorija?
Viskas prasidėjo nuo to, kad vieną dieną po trisdešimties sekundžių trukusio kroso vos atgavau kvapą. Tai aprašiau savo knygoje, pacituosiu: „Mano širdis daužėsi kažkur ties gerkle, o pulsas tikriausiai viršijo 220 tvinksnių per minutę. Suvokiau, kad tokios prastos fizinės formos dar niekada nebuvau. (...) Kuo virtęs visas mano gyvenimas, jei kažkada profesionalai naudotas ir prižiūrėtas kūnas nūnai šitaip susidėvėjęs ir suvargęs?“ Pamenu, vos gaudydamas kvapą, ėjau galvodamas, kas atsitiko, kas vyko per visus tuos keturiasdešimt šešerius metus, kad virtau šitokiais savo paties griuvėsiais.
Esate labai valingas – ne kiekvienam tai pavyksta. Kas svarbiausia?..
Svarbiausia – nepersivalgyti ir laiku sustoti, nes kitaip nutuksi. Valios aš neidealizuoju. Kai darome ką nors tokio, ką mėgstame, kas mums patinka, tos valios visiškai nereikia, nes pats darbas, veikla teikia malonumo. Jei prireikia valios, vadinasi, darome tai, kam mūsų vidus priešinasi. Vadinasi, nėra harmonijos. Todėl ir knygoje dėstau apie tai, kad pirmiausia turime susivokti, ko norime ir kodėl. Gal mes visiškai netrokštame būti perkarusiai liekni ir prievartaujame save tik todėl, kad liesumas tapo kone kultu, kad apie tai rašoma žurnaluose, afišuojama reklamose. O juk vienas jaučiasi apgailėtinai sverdamas 60 kg, kitas, jei yra raumeningas, ir sverdamas 120 kg yra atletiškas bei gražus. Tad, manau, turėtume vadovautis savo nuomone ir asmeniniais motyvais, kuriuos kartkartėmis reikia suderinti su Gamtos dėsniais, t. y. Dievo taisyklėmis.
Knygą dedikavote žmonai Ingridai. Kodėl būtent jai?
Ingrida yra ta moteris, be kurios šitos knygos nebūtų buvę arba ji būtų visiškai kitokia. Jei ne ji, nebūtų atėjęs nušvitimas, kaip rašyti moteriai – be visokių įmantrybių ir pastangų atrodyti protingesniam nei esi.
Ingrida yra būtent tas žmogus, su kuria man nereikia dėtis geresniam, nes jai esu geras su visais savo trūkumais. O man ji gera, nes jokių trūkumų neturi (šypteli).
Turbūt visa jūsų gausi šeimyna esate sveikuoliai?
Esame šio pasaulio gyventojai, ir visokie netobulumai mūsų neaplenkia. Mūsų mitybą lemia tuo metu vyraujanti motyvacija ir realios galimybės. Kad ir ką sakytų valdžiažmogiai, krizė niekur nepradingo, ir aš visiškai nenoriu vaizduoti kažkokio rezervato gyventojo, kurio visa tai neliečia. Nes liečia. Žinoma, jei galiu rinktis tarp riebaluoto pusgaminio ir liesos paukštienos krūtinėlės, paprastai renkuosi pastarąją. Juo labiau neskatinu vaikų vartoti saldumynų, bet sakyti, kad niekada nepasmaližaujame, būtų nesąžininga. Vaikams dar sunkiau – juk kur pasisuksi, aplink vien čipsai ir kolos. Tai – nelygi kova, bet užtat kokios malonios pasiektos pergalės!
Koks jūsų valgiaraštis? Rytą pradedate...
Rytą geriu vandens, o kiek vėliau ir kavos. Sulčių negeriu, nes natūralių prasimanyti gana keblu, o parduotuvėse parduodamų nevertinu, nes užrašas „100 proc. natūralios“ reiškia tik „natūralus koncentratas“. Kadangi vis pakilnoju geležis, mano maiste gausu baltymų, daržovių. Saldumynų stengiuosi vengti, o cukrų laikau nuodu. Manau, baltaisiais mirties milteliais turėtų būti vadinamas ne kokainas, bet cukrus.
Ką manote apie vegetarizmą?
Vegetarine mityba nesižaviu, nes manau, kad mityba, fizinė veikla ir klimatas, kuriame gyvename, turi tiesioginį ryšį. Mano galva, jei kur nors Pietų Indijoje po šilkmedžiu medituojantis jogas imtų kimšti jautienos pjausnius, po kelių dienų mirtų nuo apsinuodijimo mėsoje esančiomis medžiagomis, kurių jam visiškai nereikia. O Lietuvos lietaus merkiamas artojas, pasodintas ant saujos ryžių per dieną, lygiai taip pat atiduotų Dievui dūšią nuo išsekimo. Daugelis juk nesame medituojantys jogai, o ir gyvename kiek šiauriau. Kaip jau sakiau, tebekilnoju geležis, tad vegetarizmas man būtų netinkamas. Tačiau kitokį gyvenimo būdą pasirinkęs žmogus argumentuotų visiškai kitaip. Svarbu, kad gyvensena (energinės sąnaudos) ir mityba (energinės pajamos) atitiktų viena kitą.
„Jei tunkate, tai – ženklas, kad jūsų gyvenimas eina pro šalį, jam trūksta prasmės. Norite sulieknėti – pirmiausia atraskite tą prasmę iš naujo. Visa kita techniniai dalykai.“
Kaip turi elgtis šeimos nariai, kai vienas iš jų nutaria lieknėti? Ar jūs sulaukėte palaikymo?
Turėti artimųjų, kurie palaiko, visada gerai. Kita vertus, jeigu nepalaiko, – kieno gi jie tada artimieji? Pradėkime nuo to, kad šeimos nariai turėtų būti patys artimiausi žmonės vieni kitiems. Ar visada taip ir yra? O gal kartais esame tik įrankiai vieni kitų tikslams siekti? Aišku, geriausiai, kai žmones sieja bendri tikslai ir panašios vertybės. Jei šito nėra, jei namie ir taip ne pati geriausia atmosfera, tai vienam ėmus tvarkyti savo gyvenseną bei mitybą, o kitam tuo pat metu kemšant tortus ar pliumpiant alų ir replikuojant, „kokių tu dar nesąmonių prisigalvosi“, pragaras garantuotas...
Daugelis žmonių mano, kad norint maitintis sveikai būtina atsisakyti visko, kas skanu...
Durniau nesugalvosi (kvatoja). Kuriems galams sau gadintis gyvenimą? Grįžkime prie ištakų ir atsakykime į klausimą, ko išties norime. Jei norime mėgautis kleckais ir patys atrodyti kaip kleckai, tai taip ir darykime, nesukdami sau ir kitiems galvų. O jei labiau rūpi gražiai atrodyti su trumpute suknele ar ir visai be jos – tada į maistą reikia žiūrėti kaip į medžiagą, iš kurios tas stangrus ir itin erotiškas kūnas bus kuriamas. Tačiau, patikėkite, iš ropės ir košės stangraus užpakaliuko neišdroši (juokiasi). Reikės ir mėsytės, ir kiaušinių, ir ląstelienos, kad viduriai neužsiklijuotų, ir dar daug ko. Kita vertus, visi gyvenimo malonumai – tikrai ne vien tai, kas valgoma.
Knygoje siūlote pradėjus lieknėti... išjungti televizorių. Kodėl?
Todėl, kad telikas yra smegenų skalbimo mašina. Išties tai dar blogiau – ne skalbimo, o teršimo. Aš linkiu žmogui gyventi savo galva ir nebūti lėle, kuria manipuliuoja, kas netingi. Kaip sunkina sau gyvenimą žmogus, besistengiantis išvalyti iš savo valgiaraščio šiukšles, o tuo pat metu jam iš tos dėžės rodo kokius nors traškučius ir sako: „Kartą pamėginęs...“ Na, ir taip toliau.
Kaip pasikeitė jūsų gyvenimas sulieknėjus?
Aš nesu lieknas įprastine prasme!!! Net neatsimenu, kada svėriau mažiau nei 100 kilogramų. Mano gyvenimas vienu metu buvo virtęs ištisine nesėkme, tai ir kūnas atrodė atitinkamai. Dabar tiesiog yra kitaip. Kadangi mano išgyventa patirtis, manau, gali būti naudinga ir kitiems žmonėms – juk žinote posakį „kam dabar lengva?“, – drįsau ja pasidalyti šioje knygoje.
Parašėte dar vieną knygą. O kas toliau?...
Dabar pristatau knygą Lietuvoje, vėliau vyksiu į Londoną, kur taip pat turiu draugų ratą ir įdirbį – pristatysiu ją ten. Tebekonsultuoju žmones, sudarau sveikos gyvensenos programas ir padedu jas įgyvendinti. Tai vadinu kūno klinika. Taip pat kaupiu medžiagą naujai knygai, bet apie tai kalbėti dar kiek per anksti.
