„Indija – tiršta ir lipni. Šalis, kurioje gyvena daugybė jautienos nevalgančių pusalkanių žmonių. Tuo pat metu keliais slampinėja galybė „apsimeditavusių“ karvių, kurios klaikiai trukdo ir taip sudėtingą eismą. Niekaip nesuprantu, kodėl indai vienu ypu neišsprendžia dviejų problemų – ir keliuose vietos būtų daugiau, o ir patys gautų nemokamo proteino tiek, kad taptų kultūristų tauta“, – juokauja Šarūnas. Be jokios abejonės, į Indiją jis norėtų grįžti dar daug daug kartų.
Prisijaukinti ją rašytojui padėjo Delyje gyvenantys bičiuliai – dzūkė Eglė ir bengalas Arghya. Kartu su jais keliautojas sudėliojo maršrutą: Delis, Radžasthano tvirtovės, rūmai, dykuma ir Himalajai. Šalies Pietūs liko ateičiai, tikisi, netolimai.
Delis lietuvį labiausiai stebino tuo, kad XVII amžiaus namuose ir dabar verda, kunkuliuoja gyvenimas, tik jau su visais XX amžiaus prieskoniais. Radžastane Šarūnui pavyko išvengti turistų numindžiotos Agros ir Tadž Mahalio, pasiekti prie Pakistano sienos esantį įspūdingą aukso miestą – Džaisalmerą ir pasidaužyti po Tharo dykumą, kurioje iki šiol nepralenkiama transporto priemonė yra kupranugaris.
Iš dykumos patraukęs į Himalajų kalnus, Šarūnas atrado Kanatalo terasas. Kurortinį miestelį, esantį apie penkiasdešimt kilometrų nuo pasaulinės jogų sostinės – Rišikešo: „Tai – visokių vakarietiškos kultūros stabukų išreklamuotas miestas su daugybe ašramų, jogos, meditacijos centrų. Įspūdis toks, kad Rišikešas gyvena iš žioplių, laukiančių nušvitimo. Turistams čia dirba šventumo industrija, visas miestas – lyg dvasingumo disneilendas. Užtat Kanatalo terasose turėjau galimybę mėgautis bemaž sterilia vienatve ir tvarka bei atšiauriu Himalajų grožiu – gyvenau maždaug keturių kilometrų aukštyje. Net pamaniau, kad terasos – vieta arčiausiai dangaus, turinti visus vakariečiui reikalingus patogumus: iš dušo tekantį karštą vandenį, jogos pratybų, meditacijos ir visai pakenčiamą sporto salę. Joje mankštinausi ir keičiausi žiniomis su jogos mokytojais.“
Naktys Kanatale – pribloškiančios. Šarūnas pasakoja, kai pakyli ant kalvos viršūnės, atrodo, kad Paukščių Takas leidžiasi tiesiai ant galvos, o nakties dangus vilioja amžinybėn. Ji tokia draugiška, kad tą kvietimą norisi priimti ir niekada daugiau negrįžti Žemėn: „Himalajai nėra kurortas, prie kokių esame įpratę, – jokio smėliuko ir atvirukuose matyto mėlyno vandens ruožo. Čia arti kalnai, neįtikėtinai grynas oras. Kerintys vaizdai taip išvalo smegeninę, jog jautiesi, lyg nuolat medituodamas.“
Daugiau nei mėnesį Kanatale jis mokėsi ajurvedos, o vakarais, likęs vienas, rašė. Sako parsivežęs keletą šimtų puslapių ir vieną svarbią paslaptį: „Net pats negalėjau patikėti tuo, ką išgirdau. Tai gerokai praplečia, o gal net ir griauna vakarietiškus įsitikinimus apie kūno priežiūrą, sveikatą ir grožį. Ajurvedos meistrai turi ką pasiūlyti tiems, kurie nori turėti stangrų, liekną kūną, bet nemėgsta lankytis sporto klubuose ir nepakenčia dietų. Jei tik nėra visiški vargšai, indai skaniai valgo, taigi gana greitai tunka, bet nelinkę savęs prievartauti, – jogos mokytojai moko atsipalaiduoti, užuot įtempus raumenis, o ajurvedos specialistai savo klientams mielai siūlo natūralias medžiagas, kurios reguliuoja kūno veiklą.“
Tiesą sakant, visų paslapčių ajurvedos centruose ir iš mokytojų nesužinosi. Meistrai lyg ir viskuo dalijasi, lyg ir atskleidžia paslaptis, bet tik – iki tam tikro lygio. „Kai pradedi užduoti kiek gilesnių klausimų, pavyzdžiui, kaip siejasi hormonus gaminančios liaukos su čakromis, pajunti, kad pašnekovas sunerimsta, staiga pradeda nebesuprasti angliškai arba atsako visai „pro šalį“, – patyrė keliautojas, kuriam didžiausią įspūdį paliko švarus, netgi sterilus Šivanandos vienuolynas. Be to, ir pats Šivananda, tikina, buvęs ne koks „trenktas“, ant vinių miegantis ir iš turistų rupijas viliojantis atsiskyrėlis, bet rimtas gydytojas, kuriam rūpėjo padėti žmonėms. Vienuolyne šiandien ne vien mokoma jogos asanų, bet ir veikia gana moderni ligoninė su diagnostikos centru. Žmonės čia gydomi ne tik mantromis.
Šarūnas tikina, kad jam sekasi sutikti ypatingų žmonių. Vienas iš jų – jogos mokytojas iš Rišikešo, su kuriuo rašytojas keitėsi žiniomis ir patirtimis. Jogui buvo įdomu sužinoti, kaip naudotis svarmenimis ir lavinti raumenis, lietuviui – pasinerti į ajurvedos paslapčių gelmę. „Tik įsivaizduok, tas pats augalas, esant vienam organizmo pokyčiui, gali būti puikus vaistas, o kitam – didžiausias nuodas! – vis dar stebisi. – Ta pati taisyklė galioja ir tobulinant kūno linijas. Niekas nesiekia „užlaužti“ savęs ir kankinti tol, kol pasieks išsvajotą suknelės dydį, o ieško, kaip sukurti optimalią terpę, kurioje kūnas geriausiai funkcionuoja. Tik tuomet jis – gražus, lieknas ir veikia efektyviai.“
Kiek kainavo mokslai ašrame, Šarūnas neišduoda. Sako susitarimų neviešinti kai kurių mokslo detalių turįs ne vieną. Ar grįžęs iš Indijos jaučiasi nušvitęs? „Na, aš tikrai žinau, kad šioje šalyje galima pasveikti. Pirmiausia – nuo iliuzijų. Nes jei jau čia nesuprasi svarbių dalykų, tai arba esi visiškai bukas, arba nenori, gal nedrįsti išsivaduoti iš savųjų iliuzijų. Tai, kas Vakaruose yra gerai įvyniota, paslėpta, Indijoje ne tik matoma plika akimi, bet ir tą akį badyte bado. Mes rūpinamės įpakavimu, o indai – turiniu. Spėkit, kur skanesni bananai? Tie, mūsų parduotuvėse, dideli ir gražūs, ar tie, kurie guli ant pakelės prekystalių dėmėtomis žievėmis? Argi vienų skonis – ne kaip plastilino, o kitų – kaip medaus? Ir argi šviesaus atminimo „Apple“ bendrovės įkūrėjas Steve’as Jobsas, daužydamasis dulkėtais Indijos keliais ir gyvendamas ašramose, tapo apsirūkiusiu hipiu?“
