Kokių sentimentų jums sužadina epizodas iš sovietinės realybės ir filmų, kai prie gimdymo namų lango su gvazdikų puokšte pasirodo vyras?
Valentina: Vyras su gėlėmis – jau savaime grožis (juokiasi). Įdomiausia, kad Dimos gimimas didžiausią perversmą padarė ne mano ir ne sutuoktinio, kuris tuo metu dažnai važinėdavo į mokslines konferencijas, o anytos galvoje. Iš pradžių, kol laukiausi, anūko ji labai nenorėjo: gyvenome viename bute, tad sostinės inteligentei, ilgametei simfoninio orkestro fleitininkei, vokalistei ir dėstytojai, atrodė, kad mažas žmogus sugriaus visą karjerą. Vyro motina negalėjo net įsivaizduoti, kaip, klykiant vaikui, pas ją vaikščios studentai, kaip ji rengsis koncertams...
Mėlynas kraujas niekada neleido menininkei būti buitiškai ir smulkmeniškai. Ji kilusi iš labai išsilavinusios aristokratų giminės, garsėjusios europietišku auklėjimu, mokslą laikiusios aukščiau visko; jos mama – tikra prancūzė, o vyras – vienas iš tų, kurie sukūrė lempinį televizorių. Niekada negirdėjau, kad anyta būtų žmogų pasmerkusi ar nuteisusi, nors ir kaip niekšiškai šis būtų pasielgęs. Taigi, vos tik su kūdikiu pasirodžiau namuose, Dimos senelė tiesiog persimainė. Savo įpročius ji tarsi apvertė aukštyn kojom: kuriam laikui atsisakė studentų, ėmė nebereikšminti repeticijų. Jas su malonumu iškeitė ne tik į vystyklų skalbimą, bet ir jų lyginimą.
Dima: Nesutiksite motinos, kuri neprisimintų savo vaikų gimimo akimirkos. Mama sako visai netikėjusi, kad į šį pasaulį pasibelsiu būtent tą dieną, 1983-iųjų rugsėjo 18-ąją, pusę vienuolikos vakaro. Žodžiu, gimiau kiek anksčiau, nei buvo numatyta. Ir greitai – per pusvalandį. Svėriau vos 2400 g. O senelė nuo pat pradžių mane pasiėmė į kambarį, paguldė šalia savo lovos ir labai rūpinosi. Ne tik manim, bet ir marčia: kai po gimdymo mamai sustreikavo sveikata ir ji negalėjo manęs savo pienu maitinti, bobulė (į ją taip kreipiamės ne tik dabar, kai jai jau greit sueis aštuoniasdešimt aštuoneri, bet ir tada, kai gimiau) tarp kaimynių surado maitinančią moterį – ši iš esmės atliko žindyvės vaidmenį... Kai man suėjo dveji, senelė privertė dainuoti. O kai sulaukiau trejų (tada jau gyvenom atskirai), tapau jos savaitgaliniu anūku. Mane visada žavėjo šios moters išmintis. Mama tik dabar jos įgavo, nes nuolat vadovaudavosi vien emocijomis.
Valentina: Dar ir kokiomis! Nepamatuotomis! Prisimenu, buvo tik prasidėjusi Dimos karjera, jau aštuonmetis jis išeidavo su Onute Valiukevičiūte į sceną, ir būtent tokio amžiaus jį nusprendėm palikti vieną namie mudu su vyru išvažiuodami į sodybą. Grįžtame – vaiko bute nėra. Jokių telefonų tada neturėjome. Po ilgų paieškų radome pas jo draugę – mergaitė jau miega, o mūsiškis anekdotus pasakoja... Tada taip vožiau ranka sūnui per veidą, kad ir dabar bijau šį gestą net prisiminti. Buvau labai temperamentinga ir nemokėjau emocijų tramdyti. Bausdavau visaip: sykį suerzino ir nepasiėmiau jo, kaip paprastai, į kelionę Baltarusijon. Anyta ilgai primindavo, kaip tada vaikas visą dieną praverkęs...
Plačiau naujausiame žurnale „Laima“
