Sauliau, na, pasakyk dabar, kodėl pasiryžai šitam interviu?
Gal kad pasipuikuočiau prieš gimines ir artimuosius (juokiasi)?! Iš tikrųjų galvoje prisikaupė įvairiausių minčių. Ir dar tokių, kurias norėčiau išsakyti viešai.
Neabejoju, esi ne kartą kviestas dalyvauti populiariuose televizijos projektuose. Kodėl tavęs ten nematome?
Aišku, kad kvietė, tačiau niekada juose nedalyvausiu. Projektai, kuriuose šokama ir dainuojama, man primena „priklausomybių ugdymo centrus“. Vos vienam pasibaigus, dalyviai jau šildosi kojas kitame. Ir taip – be galo.
Būna kartais, sužiba koks iš tiesų talentingas jaunuolis, bet paskui, žiūrėk, persirengęs boba jau dainuoja koverius. Ne be viską išmanančių prodiuserių pagalbos, žinoma...
Tai kažkodėl man primena netikrus „Gucci“ džinsus.
Ar nori pasakyti, kad Lietuvos pramogų pasaulyje viskas blogai?
Aš manau, kad viskas blogai ne tik pramogų pasaulyje.
Tik pažiūrėk, kokį aukštąjį pilotažą demonstruoja politikai! Jie nuolat išdūrinėja vieni kitus, paskui – visi kartu mus, o tada rėkia, kad nekalti, ir gali su mumis po teismus valkiotis. Byla bus nagrinėjama mažiausiai penkerius metus, kol galiausiai ją užmirš ir paliks dūlėti kokiame nors pusrūsyje.
Apie verslą net nekalbu – Kinijoje uodas įgėlė karvei į užpakalį, todėl Lietuvoje pabrango pienas. Juokinga... Pramogų pasaulis, kai palygini su visu tuo, tik gėlelės...
Ar tau Lietuva atgrasi? Juk daugybę kartų esu girdėjusi: jie kaip nelietuviai! Arba sako apie jus: „Vakarai!“ Atrodo, kad „Happyendless“ visada žvelgia toli į priekį...
Žvelgiam, kur žvelgiam, žiūrim, kur žiūrim (juokiasi).
Jūsų koncertai kino teatruose, 3D salėse, juk irgi buvo naujiena?
Aš neturiu ambicijų būti pirmas. Būsi numeris vienas ir ką? Ant karsto užrašys: „Jis buvo Nr. 1“? Beje, nebloga mintis kokiam menui – juodas karstas ir užrašas „Nr. 1“. Ne dėl to darėme, kad būtume pirmi, o dėl to, kad buvo įdomu, kaip visa tai baigsis.
Išduok, kaip tau pavyko prisikalbinti kartu padirbėti geriausią Lietuvos teatro režisierių Oskarą Koršunovą?
Matai, aš nesistengiu sudominti tuo, kad iš vieno ar kito projekto bus galima pralobti.
Visų pirma yra idėja, o kai ji įdomi, tuomet ir prisikalbinti gali bet ką. Oskarui, matyt, pasirodė įdomu, be to, mes kartais pažvejojame.
O žvejyboje gimsta genialių minčių?
Gimti jų gali žvejyboje, kaip ir bet kur kitur. Taip pat gali ir negimti (juokiasi).
Na, jus dar sieja toji pati moteris... Tavo žmona, dizainerė Agnė Kuzmickaitė.
...(Šypsosi.)
Esama vyrų, kuriems ambicijos neleistų bendrauti su žmonos buvusiuoju?..
Tikriausiai tai – superpatinų filosofija. Kas buvo, tas buvo – po santykių istorijas aš nesirausiu. Be to, Oskaras – labai įdomus žmogus.
Kaip čia atsitikdavo, kad gražios moterys prie tavęs lyg musės prie medaus – Rimantė Valiukaitė, Meda Jonaitytė, na, kiek dar mes nežinom... Dabar, kai ant rankos blizga vestuvinis žiedas, situacija gal pasikeitė?
Taigi aš esu viešųjų ryšių specialistas (juokiasi). Niekuomet savęs nelaikiau pereinamąja gairele. Buvo santykių, kurie nesusiklostė, vienaip ar kitaip baigėsi. Kaip bus toliau – laikas parodys. Vestuvinis žiedas man labai patinka.
Tu niekada viešai nepasakojai ne tik apie santykius su moterimis, bet ir išvis apie save. Užtat daug kas negalėjo atsistebėti, kai festivalyje „Mados infekcija“ pražygiavai podiumu, demonstruodamas jaunikio drabužį iš tuomet dar būsimos žmonos kolekcijos.
Teko, nieko nepadarysi...
Agnė sunkiai tave įkalbėjo?
Nereikėjo įkalbinėti, iškart sutikau.
Gal todėl, kad artėjo vestuvės, o Agnė jau laukėsi vaikelio?
Todėl, kad Agnės kolekcijai reikėjo jaunikio, o dar dėl to, kad taip – įdomiau.
Pražingsniavai gana pasitikėdamas...
Tikriausiai dėl to, kad aš jau nebe labai bijau scenos. Buvo juokinga stebėti jaunus modelius užkulisiuose: tokios laibos ir išsigandusios, atrodė, kad tuoj nutiks kažkas baisaus.
Atrodai toks paprastas, visai nepanašus į tą vaikiną iš „Happyendless“ dainų vaizdo klipų. Ryškūs drabužiai, tai blondinas, tai tamsiaplaukis, visokios pašiauštos šukuosenos...
Tai kad aš pilkas kasdieniniame gyvenime. Kartais netgi visiškas nūda, visai nespalvotas. Yra žmonių degtukų, jie padaro ką nors gražaus, suliepsnoja ir užgęsta. O aš – suvalkietis, aš taupus. Kai reikia, galiu išleisti viduje gyvenantį didžiulį savo ego. Patikėkit, jis – labai didelis. Scenai to reikia, o kasdien – visai nebūtina.
Gal tai savisaugos instinktas, už pilkos spalvos lengviau pasislėpti?
Aš nesislepiu, tiesiog žinau, kiek fizinių ir psichinių jėgų tai kainuoja. Jei esi bėgikas, juk nebėgiosi kasdien gatvėmis. Arba boksininkas – juk visų aplink nemuši.
Po koncertų irgi jaučiuosi pavargęs, tad tausoju save. Parą galiu kalbėti pašnibždomis arba išvis nešnekėti, kai nereikia. Nes kalbos irgi atima jėgų.
Agnė tuomet žino, kad tavęs nereikia kalbinti?
Aš kalbuosi su ja, tik kai pavargstu, būnu ramesnis. Ir išvis namuose nešokinėju.
Kaip judu susitikote, kaip susipažinote?
Vilnius mažas miestas, visi jame susitinka, prasilenkia. Kartą aš jai paskambinau: „Gal gali man švarką pasiūti?“ Ji tuo metu Berlyne mokėsi. Nuvažiavau į svečius, taigi, pirmasis mūsų pasimatymas įvyko Berlyne.
Vadinasi, Berlynas yra jūsų meilės miestas?
Taip jau išeina...
Kai spaudoje pasirodė nuotraukų, daug kas nustebo – Saulius ir Agnė? Gal kam atrodė, kad tai trumpa istorija, bet ji išsirutuliojo iki žiedų ant jūsų rankų.
Man pavyko ir labai pasisekė. Esu laimingas, nes turiu puikią žmoną.
Sunku buvo ją įkalbėti vestuvėms?
Viskas vystėsi natūraliai...
Šiuolaikiniame gyvenime, kur tikrų dalykų yra tiek mažai ir tiek daug netikro blizgesio, juk nepaprasta rasti žmogų visam gyvenimui?
Užtat reikia labai saugoti vienam kitą. O saugoti – sunkus darbas. Labiausiai nenorėčiau, kad nutiktų, kaip rašoma žurnaluose: susituokė, išsiskyrė... Ir skauda, net dėl svetimų skauda. Juk atsitiko kažkas tikrai negero, jeigu išsiskyrė.
Pramogų pasaulis pilnas pagundų, jo žmonės dažnai vaikšto skustuvo ašmenimis...
Aš vis dėlto esu linkęs santykius saugoti, jeigu jau apie tai kalbame.
Bet juk neketini žmonos uždaryti namuose besaugodamas?
O kaip tu uždarysi menininką namuose?
Vienoje erdvėje jie kartais nepasidalija įtakos zonomis. Kiekvienas nori būti daugiau pasiekęs, labiau vertinamas, plačiau žinomas...
O kas man davė teisę manyti, kad suprantu daugiau nei tas kitas jo sferoje? Nes nesuprantu geriau. Tu pamėgink – padainuok, sukurk dainos tekstą, tai nėra taip lengva. Arba sumodeliuok drabužį, pabandyk. Kai tai suvoki, viskas tampa gerokai paprasčiau. Ir tuomet supranti: aš už ją kolekcijos nesumodeliuosiu, o ji man dainų nesukurs. Tačiau aš visada galiu paieškoti muzikos jos kolekcijoms, o ji man gali patarti, kaip rengtis.
Ar žmona Agnė tau parinko šitą žalią megztinuką?
Nepatikėsi. Mama.
Ji gyvena Marijampolėje?
Mama gyvena Airijoje. Ten pat ir sesuo bei sesers dukra. Mano trys moterys iš keturių.
Tu irgi trejus metus praleidai Londone, statybose. Tačiau tas miestas tavęs nesuviliojo...
Londonas – bloga vieta. Ten vyksta tiek daug, kad visko neaprėpsi. Mes dirbdavome, penktadienį gaudavome pinigų, o visą savaitgalį linksmindavomės. Daugybė žmonių taip ir gyvena, gal tik vadybininkai geria daugiau nei statybininkai, nes daugiau uždirba. Po trejų metų visiškai aiškiai supratau, kad noriu groti ir kurti muziką.
Ir tuomet tavo gyvenime atsirado „Happyendless“?
Jau buvau atvažiavęs į Vilnių. Girdėjau apie du bičus – Andriuką (Andrius Kauklys –red. past.) ir Marių Narbutį. Užėjau pas juos į darbą ir pasiūliau ką nors nuveikti kartu. Ir nuveikėm, nors buvom visiškai nepažįstami. Esam trise, viskas iš trijų geriausiai dalijasi – darom taip, kaip balsuoja du.
Kieta, kai jūsų muziką įvertina ne Lietuvoje? 2008-aisiais daina „Power Forever“ tapo hitu Lietuvos radijo stotyse, šios dainos vaizdo klipas „MTV Dance Floor Chart“ ir „MTV Baltic Top 20“ užkopė į pirmąją vietą, „MTV EMA 2008“ apdovanojimuose jums buvo įteikta „Best Baltic Act“ statulėlė...
Klausi, ar kieta? Tuomet nieko nesupranti, galvoje sukasi viena mintis – noriu dar. Ko nori – nelabai aišku: kito vaizdo klipo, kitos dainos, kito albumo, gal į Mėnulį ir atgal, bet ar tai kieta? Gal kitiems taip atrodo, bet ne mums.
Girdėjau kalbų, kad leisi solinį albumą?
Esu visas juo persmilkęs. Jau taip ilgai dėlioju, renku, užsirašinėju į diktofoną, o jis – visada mano kišenėje. Įrašus perkeliu į kompiuterį, jame jau tūkstančiai įrašų. Jų pavadinimus rašau į sąsiuvinius. Tekstus parašau ranka. Pradedu netvarkingai, paskui braukau, taisau, keliu į kitą puslapį, vėl ir vėl, kol lieka švarus, nepribraukytas tekstas. Tiesą sakant, nesu koks ypatingas poetas...
Kad parašytum dainos tekstą, juo būti visai nebūtina...
Lietuvoje susipažinau su amerikiečiu aktoriumi, jis čia filmavosi. Susitikome viename vakarėlyje, vėliau dar kartą. Žinai, sako, kurdamas dainą turi žiauriai meluoti ir kuo labiau meluoji, tuo geriau. Visi Amerikos dainiai yra patys didžiausi melagiai. Taigi, aš guliu prie Baltijos jūros, o rašau apie tai, kas vyksta Ramiojo vandenyno dugne. Kūryba yra šioks toks verslas, o versle reikia spekuliuoti.
Aš nežinau, kada gims mano solinis albumas, nors kiekvieną dieną einu į studiją. Pirmadienį, antradienį repeticija, trečiadienį peržiūriu kitokią medžiagą, ketvirtadienį sėdžiu pats vienas ir kuriu.
O jei kurią dieną nesinori nieko daryti?
Nieko ir nedarau, bet valandai į studiją vis tiek turiu nueiti. Pastebėjau, pavyksta tuomet, kai, atrodo, jau nieko nebegali. Dar pasėdi penkias minutes, ir yra.
Tai bus romantiškas albumas?
Noriu likti vienas prieš vieną su savo klausytoju. Muzika masėms puiku, bet kartais norisi kalbėti asmeniškai. Ir tai – vienas gražiausių dalykų, ką gali duoti kūrėjas. Manau, jame bus užtektinai romantikos.
Ir ką gi tu norėtum pasakyti?
Norėčiau pasėti dvejonę jų širdyse, pasakyti, kad ne viskas auksas, kas auksu tviska. Paprašyti, kad jie pažvelgtų į daiktus, reiškinius, jausmus ne tik iš vienos pusės. Nupiešti, kaip atrodo vandenyno dugnas. Parodyti Kaliforniją, nors ten niekuomet nesu buvęs. Sėdžiu, tylu, tuoj tuoj kažkas atsitiks – argi tau neįdomu žinoti kas? Turiu daugybę istorijų, jos nebūtinai išgyventos, bet sukurtos, sugalvotos, vienaip ar kitaip susijusios su manimi. Negaliu sakyti, kad mano gyvenime būta kažko ekstraordinaraus, joks meteoras į batą man nėra pataikęs, bet papasakoti šį bei tą galiu.
Pavyzdžiui, kaip kristi veidu į purvą, o paskui atsikelti?
O, šito yra buvę! Kasdienybė! Na, kad ir nepavykusi maisto ruoša...
Vienoje iš būsimo albumo dainų pasakoju, kad pastačiau bažnyčią ant kelio. Tik pamanykit, koks netikėlis! Vienas mano draugas sako: super, vadinasi, žmonės negalės jos apeiti. Vadinasi, ir bloguose dalykuose galima įžvelgti kažką gero, malonaus ir gražaus.
Visai nesipyksti su savimi?
Aišku, kad pykstuosi! Ir baudžiu save už klaidas. Galvoju: „Sauliau tu, Sauliau tu, Sauliau...“
Arba – „Dvi savaites draudžiu tau gerti alų?!“
Aš negeriu alaus, nebent virtuvėje, kai gaminu. Man patinka gaminti. Esu tikras: valgome akimis, užtat pabaigoje stengiuosi, kad lėkštėje atsirastų gražus paveiksliukas. Manau, kad maistas ir tapyba yra labai panašūs dalykai.
O muzika?
Viskas yra susiję. Pamėgink įrašyti kepimo ar virimo garsus, išeis visiškai neblogas fonas, o gal kas ims ir seilę varvinti (juokiasi). Tikiu, kad sotaus žmogaus ir mintys šviesesnės.
Aš maniau – alkano?
Drįsčiau nesutikti. „Depeche Mode“ dainuoja tokią dainą: viskas skaičiuojama didelėmis sumomis. Kai pradėjo šitaip dainuoti, jiems pradėjo sektis. O kokie savimylos yra „The Rolling Stones“! Atrodo, tą net girdi jų dainose.
Dar nepasiekei tokios būsenos?
Kai įvyksta keletas gerų koncertų, jaučiuosi šiek tiek aukščiau, stiprus, vyriškas, viskas teisinga, aš teisingame kelyje.
Įdomu, kokios muzikos tu klausaisi?
Aš išvis mečiau klausytis muzikos, nes manau, kad ji numirė praeitame dešimtmetyje.
Man „Depeche Mode“ yra žiauriai gera grupė, „The Beatles“, o štai „Happyendless“ – dar tik pakeliui į kažką...
Kas žino, gal atsiras žmonių, kurie po keturiasdešimties metų sakys, kad „Happyendless“ buvo žiauriai gera grupė?
Tikrai to norėčiau. Manau, taip ir bus. Na, tai dabar susimatysim kas savaitę (juokiasi)?!
