– LNK žiūrovai, ko gero, jūsų kitur nė neįsivaizduoja: kiek gyvuoja LNK, tiek kriminalines naujienas pristato Jaunius Matonis. Ar jūs pats galite įsivaizduoti save kitame TV darbų fronte?
– Neseniai peržiūrėjau 1992 metų archyvus. Sūnus stebėjosi, kad seniau mano reportažų herojai buvo muzikos žvaigždės, žymiausi drabužių modeliuotojai, dailininkai... Tais laikais esu sukūręs ne vieną muzikinį vaizdo klipą. Tada dirbau LTV jaunimo laidų redakcijoje, vedžiau laidą „Labirintas“. Kai pradėjau dirbti LNK, su politikos apžvalgininku Algimantu Žuku rengėme laidą „Monitorius“. Taigi kitame fronte dirbau ganėtinai ilgai. Visada siekiau dirbti Žiniose, nes esu tikras, kad tai – tikroji žurnalistika.
– Kažkada esate minėjęs, kad paniškai bijojote lavonų ir šiurpote nuo banditų „išdaigų“. Tad kaip atsitiko, kad susidomėjote to juodojo pasaulio įvykiais?
– Mano darbas – papasakoti žmonėms, kodėl jie girdi kaukiančias policijos sirenas, ar saugu išeiti į gatvę ir kokio atpildo sulaukė nusikaltėlis, įvykdęs garsiai nuskambėjusį nusikaltimą. Kriminalinių naujienų reporteriu tapau atsitiktinai. Paskui supratau, kad tai – kur kas įdomiau, nei domėtis lėkštais pramogų verslo skandalais. Atsirado ryšių, šaltinių, kaupėsi patirtis – dabar būtų gaila viską mesti ir pradėti nuo nulio.
– Apie ką dažniausiai galvojate rengdamas dienos kriminalines žinias – stebitės nusikaltėlių išradingumu, neatsakingumu, nukentėjusiųjų naivumu ar jau įpratote visiškai nesigilinti į jų esmę?
– Atrinkdamas įvykius galvoju, kuo jie ypatingi, kiek svarbūs visuomenei. Kartais lemia aukų skaičius, kartais plėšikų įžūlumas, kartais neįprastos aplinkybės.
– Ar esate pastebėjęs, kad per daugybę metų kriminalistikos „mados“ Lietuvoje keičiasi – vieni nusikaltimai išnyko, kiti atsirado?
– Kai buvo sunaikinta „Vilniaus brigada“, Šiaulių „princai“ ar Panevėžio „tulpiniai“, kurį laiką nesigirdėjo sprogdinimų ir susišaudymų. Daugiausia žmonių žūdavo per išgertuves nuo neblaivių giminaičių rankos... Prasidėjo milijoninės aferos dėl PVM grobstymo, elektroniniai sukčiavimai... Tačiau pastaruoju metu Kaune ir vėl aidi šūviai.
– Kada nusikaltėliai išsiskyrė didesniu žiaurumu – anksčiau ar dabar?
– Ar gali būti žiaurumas skirstomas į didelį ir švelnų? Mano akimis, kiekviena mirtis yra tragedija aukos giminėms ir artimiesiems. Smurtas visada žiaurus.
– Kokie įvykiai labiausiai įsirėžė į jūsų atmintį?
– Nors reportažus rengiame tik apie ypatingus įvykius, per daugiau nei dešimt metų jų susikaupė tiek, kad kiekvienas naujas užgožia senesnį. Tačiau ryškiausiai pamenu 2001 metais vykusią įkaitų dramą Panevėžyje. Virginijus Savickis užsibarikadavo bute su nepilnamečiu ir senute. Apie penkiolika valandų išstovėjau su kamera laukdamas šturmo. Visa tai vyko per mano gimtadienį...
– Ar nuvykęs į įvykio vietą niekuomet nepatiriate pareigūnų ar liudininkų negeranoriškumo?
– Kartą degančio namo gyventojai piktinosi, esą už jų nelaimę aš gaunu honorarą. Kitą kartą per avariją žuvusio vyro sūnus sudaužė operatoriaus kamerą, o mane vaikėsi aplink įvykio vietą. Policininkams vaidenasi, kad vos priėję arčiau galime pakenkti tyrimui. Liudininkai, vos įjungus kamerą, slepia veidą. Tokiomis sąlygomis dirbti nėra lengva.
– Ar turite įsigijęs ginklą savigynai?
– Manau, kad geresnio ginklo už laisvą žodį nėra.
– Ar kriminalistikoje būna smagių ir juokingų nutikimų?
– Keistų, šypseną keliančių pranešimų būna kone kasdien. Štai šiandien policijos suvestinėje skelbiama, kad Grigiškėse sulaikytas jaunuolis, kuris iš policininkų automobilio padangų išleido orą.
– Ar pats nors kartą buvote įsivėlęs į kokį nors įvykį?
– Vagys iš mano automobilio nugvelbė magnetofoną, iš sandėliuko – padangas, iš sūnaus – mobilųjį telefoną. Nieko ypatinga – tokia patirtimi gali pasidalyti bene kiekvienas žmogus. Kaip ir baudomis už viršytą greitį.
– Kokios gyvenimiškos patirties įgijote, kasdien naršydamas nusikaltėlių pasaulio labirintais?
– Esu labai gudrus ir apsukrus – važiuodamas visada prisisegu saugos diržą, nevairuoju išgėręs, eidamas pasivaikščioti pasirūpinu žibintu ir atšvaitais ne tik sau, bet ir šuniui.
– Ar vaikystėje esate iškrėtęs ką nors tokio, už ką buvote nubaustas?
– Aš buvau berniukas, ir tuo viskas pasakyta.
– Ar su artimaisiais dažnai aptarinėjate kriminalinio pasaulio įvykius?
– Su žmona Rūta visada pasidalijame įspūdžiais apie darbo dieną – kai pasišneki su artimu žmogumi, visada palengvėja. Kartais pažįstami klausia naujienų kokioje nors garsioje byloje. Tačiau, kiek žinau, ir humoristų visada prašo papasakoti anekdotų.
– Ką veikiate, kai pavargstate nuo vagišių ir žudikų krečiamų „pokštų“?
– Žaidžiu tenisą, šoku pramoginius šokius ir kuriu mėgėjiškus filmus.
– Esate minėjęs, kad kolekcionuojate netikras kaukoles...
– Suvenyrinės kaukolės vis dar kaupiasi. Neseniai vieną parsivežiau iš „Vilko irštvos“ – tai A. Hitlerio bunkeris Lenkijoje, kur buvo įvykdytas pasikėsinimas į jį, žinomas kaip operacija „Valkirija“.
– Žurnalistikos pasaulyje yra ir daugiau žmonių jūsų pavarde. Žurnalistika – jūsų šeimos tradicija?
– Taip. Mano tėtis Viktoras Matonis ruošėsi tapti žurnalistu, jo nuotraukas spausdino laikraščiai, kai jis dar mokėsi mokykloje. Jis užkrėtė fotografija ir dėdę Juozą Matonį, paskui šis ėmėsi kino dokumentikos. Žurnalistiką studijavo ir mano brolis Audrius, LTV naujienų direktorius, ir pusbrolis Aleksandras, ir jo žmona Ieva.
– Ar jūsų sūnus Laurynas jau yra sakęs, kad ir jis, baigęs mokyklą, norėtų sekti jūsų pėdomis?
– Jis jau seka: interneto radijuje vedė laidą, vaikšto į Skalvijos „Kino akademiją“, montuoja filmukus.
– Ką darbe ir gyvenime jums dar būtų smagu išbandyti?
– Labai mėgstu keliauti. Smagu būtų išvykti į šalį, kurioje dar nebuvau.
