Stalas, stalelis, staliukas
Dėmesys vaikų darbo vietai turėtų būti ne ką mažesnis nei projektuojant kabinetą suaugusiajam. Kokybiškas stalas, patogi ir vaikui tinkanti kėdė – patogios, saugios ir ilgaamžės moksleivio darbo vietos pagrindas. Smagu, kad tai supranta vis daugiau tėvelių.
„Renkant stalą moksleiviui derėtų nepamiršti, kad jis ne tik ruoš namų darbus, bet ir pieš, braižys, užsiims rankdarbiais, žais stalo ir kompiuterinius žaidimus, – sako bendrovės „Biuro pasaulis“ projektų vadybininkas Jurijus Štepura. – Juk moksleivio darbo vieta – kūrybinė erdvė, kurios nereikėtų riboti.“
Jei vaiko kūrybai plėtoti neturite atskiros vietos, patartina rinktis didesnį darbo stalą, kad pastačius kompiuterio monitorių užtektų vietos knygoms bei sąsiuviniams.
„Patarčiau atkreipti dėmesį ir į tai, iš ko stalas pagamintas. Ne paslaptis, kad vaikai mėgsta palupinėti stalo kraštus, pagremžti tušinuko galiuku atbrailą ar pasisupti atsirėmę alkūnėmis į stalviršį. Todėl moksleivio darbo stalas turėtų būti patvarus. Puiku, jei jis yra pagamintas iš kokybiškos medžiagos, kraštai laminuoti plastiku, jei jo pagrindinės konstrukcijos yra iš patvaraus metalo, o stalčių bėgeliai „neišsilakstys“ jau po metų“, – sako J.Štepura ir priduria, kad nederėtų rinktis stalo ant ratukų. Tikras darbo stalas, anot pašnekovo, turi būti stabilus.
Ant darbo stalo turėtų tilpti mažiausiai dvi A3 formato knygos ir monitorius. Kuo vietos daugiau, tuo geriau. Taigi minimalus darbo stalo plotis – 60 cm. Darbo stalo ilgis turėtų būti ne mažesnis nei 70 cm, geriausia, jei jis yra 150 cm. Dažniausiai stalų aukštis yra standartinis – 70–80 cm, tačiau galima rinktis ir tokį baldą, kurio aukštis reguliuojamas.
„Vaikui tiesiai atsisėdus, stalo kraštas turi būti tokiame aukštyje, kad vaikas, atsirėmęs alkūnėmis į stalo paviršių, rodomuoju pirštu pasiektų išorinį akies kraštą, o jo pečiai nepakiltų. Geriausia vaikui išrinkti ergonomiškus baldus. Tai baldai, kurie „auga" kartu su vaiku, t.y. stalo ir kėdės aukštį galima padidinti pagal vaiko ūgį. Jie labai patogūs šeimoje, kurioje auga keli skirtingo amžiaus vaikai“, – sako Vilniaus visuomenės sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo specialistė Dovilė Vervečkienė.
Stalčiai būtini
Greta darbo stalo patartina įrengti lentynėlių, į kurias vaikas galėtų sudėti knygas, sąsiuvinius ir kitą „popierinę“ informaciją.
„Tačiau ši lentynėle turėtų būti pasiekiama ranka, kad vaikui nereikėtų stotis ar stiebtis, norint pasiekti reikiamą knygą. Rinkoje siūloma stalų su jau konstrukcijoje įmontuotomis lentynėlėmis. Visus kitus reikmenis patarčiau laikyti stalčiuose – jokiu būdu neapkraukite stalo nereikalingais daiktais. Iš kanceliarinių reikmenų ant stalo turi būti tik tie, kuriais dažniausiai vaikas naudojasi – pieštukas, trintukas, rašiklis, – sako J.Štepura. – Rekomenduojamas stalas su trimis ir daugiau stalčių. Viršutiniame stalčiuje patartina susidėti dažniau naudojamus reikmenis, viduriniajame puikiai tinka laikyti dažus, teptukus, plastiliną ir pan., o apatiniame stalčiuje turėtų būti sudėti mažiausiai naudojami ar didžiausi daiktai – pvz., didelės liniuotės.“
Jei vaiko kūrybai plėtoti neturite atskiros vietos, patartina rinktis didesnį darbo stalą, kad pastačius kompiuterio monitorių užtektų vietos knygoms bei sąsiuviniams.
Stalčiai turėtų būti išimami (prireikus galėsite išvalyti ar išimti užkritusį daiktą), tačiau neturėtų iškristi traukiant iki galo.
Vieta kambaryje
Ne mažiau svarbi ir vieta, kur stovi vaiko darbo stalas. „Anksčiau buvo manoma, jog tinkamiausia vieta stalui yra priešais langą, – sako D. Vervečkienė. – Tačiau sėdint prie lango didelė tikimybė, jog triukšmas iš kiemo ir vaizdas gali vaiką blaškyti.“ Rašomąjį stalą rekomenduojama statyti šonu prie lango taip, kad langas vaikui sėdint būtų kairėje pusėje, jei jis dešiniarankis, arba dešinėje, jei kairiarankis. Tokiu atveju pro langą sklindanti šviesa nemeta šešėlio nuo rašančiojo rankos ant sąsiuvinio ir vaikui kyla mažiau pagundų žvalgytis.
Kad skaitant knygas, kurios dažnai spausdinamos ant blizgaus popieriaus, akys nepavargtų, patartina naudoti poliarizuotos šviesos lempas. Tokios lempos pašalina blizgesį ir skaityti žymiai patogiau. Poliarizuojamųjų lęšių technologija net 50–80 proc. sumažina skaitomų paviršių atspindžius skaitant 30–60 laipsnių matomumo kampu. Be to, geras apšvietimas neleis vaikui apsnūsti atliekant namų darbus.
Dar vienas labai svarbus vaiko darbo kambario atributas – reguliuojama pėdų atrama. Ji gelbsti ir tuomet, kai vaikas yra per mažas, kad sėdėdamas ant kėdės pasiektų kojomis grindis. Be to, tokia atrama mažina kojų, nugaros ir kaklo raumenų įtampą bei nuovargį.
Saugo stuburą
Ne mažiau nei stalas yra svarbi ir kėdė. Ją rinkitės taip pat atidžiai. Anot Daivos Žvikienės, darbo kėdes vaikams ir paaugliams siūlančio salono „Kėdžių centras“ vadovės, vaikui skirta darbo kėdė turi būti pritaikyta specialiai jam.
„Jei perkate kėdę į darbo kambarį, ant kurios sėdės ir tėtis, ir vyresnioji sesuo, ir mažasis ketvirtokas, tokia kėdė labiausiai žalos mažojo mokinuko stuburą. Tokiu atveju geriausia rinktis kėdę visai šeimai. „Šeimos kėdė“ turi specialų nugarėlės reguliavimo mechanizmą, kuris, esant reikalui, arba pritraukiamas arčiau sėdimosios dalies, arba pastumiamas toliau“, – pasakoja D.Žvikienė ir priduria, kad vis tiek geriausia, jei vaikas turės individualiai jam pritaikytą kėdę.
Specialistė pastebi, kad vis daugiau tėvelių renkasi kėdes, „augančias“ kartu su vaikais. Nors tokios kėdės yra brangesnės, tačiau investicija atsiperka – vaikui sparčiai tįstant nebereikia ieškoti naujos, jo ūgiui tinkančios kėdės: pasukiojus mechanizmo rankenėles kėdė lengvai prisitaiko prie pakitusio vaiko ūgio ir svorio. Tokia kėdė tarnaus vaikui nuo 5 metų iki paauglystės (16–17 m.). Reguliuojant kėdės mechanizmą pasostę reikėtų pakelti taip, kad ant stalo padėtos rankos būtų sulenktos 90 laipsnių kampu. Geriausia sėdėti tokiame aukštyje, kad kojos siektų grindis, o blauzdos būtų statmenos grindims.
„Vaikams ypač patinka ortopedinės kėdės be atlošų. Su tokia kėde atkartojamas natūralus sėdėjimo būdas – kojos pariečiamos po savimi, o taip sėdint stuburas nori nenori savaime išlieka tiesus“, – sako D.Žvikienė.
Ji taip pat primena, kad rimti vaikiškų kėdžių gamintojai nerekomenduoja naudoti porankių, nes iškėlus kėdę iki vaikui reikiamo aukščio porankiai trukdo taisyklingai pritraukti kėdę prie stalo, be to, gydytojai teigia, kad vaikui nėra reikalo ramstytis ir perkreipti stuburą.
Būtinas poilsis
Tinkamai pasirinktas rašomasis stalas bei gera, patogi, kokybiška kėdė nedeformuoja vaiko nugaros, netrukdo koncentruotis ir neleidžia per greitai pavargti. „Tačiau net ir visus baldus pastačius pagal vaiko ūgį, jo taisyklinga laikysena formuosis tik atsižvelgiant į taisyklingą sėdėjimo padėtį, – pastebi Vilniaus visuomenės sveikatos biuro Vaikų ir jaunimo specialistė Lina Perminaitė. – Sėdint prie stalo nugara turi būti tiesi, kūno svoris tolygiai pasiskirstęs ant abiejų sėdmenų. Sėdėti reikia įtraukus pilvą, laisvai nuleidus pečius ir pakėlus galvą.“
Pasak ekspertės, vaikui sėdint, pėdos turėtų tvirtai remtis į grindis, per alkūnes sulenktos rankos turi gulėti ant stalo lygiagrečiai grindims. Vaikas negali sėdėti ant kėdės, sukryžiavęs kojas arba vieną koją pakišęs po savimi, užsigulęs ant stalo ar pasirėmęs ant vienos rankos, nes pablogėja kojų kraujo apytaka, tampa sunkiau kvėpuoti, gali atsirasti laikysenos pakitimų.
„Vienas iš svarbiausių dalykų, kad vaikas sistemingai ir gerai mokytųsi, yra ne tik jo darbo vieta, bet ir poilsis, – sako L. Perminaitė. – Periodiškai pradinukams kas 15–20 minučių, o vyresnių klasių moksleiviams kas 45 minutes patartina daryti pertraukėles. Būtų gerai, kad vaikas pakiltų nuo kėdės, pajudėtų, pasivaikščiotų po kambarį, pažiūrėtų pro langą, pasirąžytų, pamankštintų kaklą ir nugarą.“
Po tokios pertraukėlės vaikas aktyviai, nauju žvilgsniu tęs savo darbus.
