– Į ekraną grįžote po penkerių metų. Ką per tą laiką veikėte?
– Visas mano gyvenimas sukosi Žinių radijuje. Čia darbuojuosi jau penkerius metus – pradėjau nuo dviejų laidų, o dabar jų turiu iki dešimties per savaitę.
– Komercinės televizijos anksčiau laiko palaidojo ne vieną pokalbių ir diskusijų laidą. Jums nekilo abejonių, ar verta imtis šio darbo?
– O ko čia baimintis? Juk nėra amžinų projektų. LTV „Paskutinė kryžkelė“ gyvavo aštuonerius metus. Ar tai daug? Gal galėjo gyvuoti dešimt metų. Per dideli lūkesčiai visuomet veda į depresiją. Geriau jų visai neturėti. Svarbiausia panaudoti savo patirtį. Be to, man įdomu, kaip šiandien dirba komercinės televizijos ir nepriklausomi prodiuseriai. Man tai dar viena nauja patirtis ir galimybė praplėsti savo auditoriją. Aš buvau sau taręs: „Į televiziją grįšiu, kai gausiu vertingą pasiūlymą arba kai pats ką nors rimta sugalvosiu.“ Atsirado pirmasis variantas. Nesakau, kad pasiilgau TV eterio. Čia juk ne mylimas žmogus, mergina ar moteris.
– Ar nėra sunku vėl tapti viešu žmogumi?
– Didžiausias televizijos minusas – būtent viešumas. Per tuos penkerius metus nedalijau jokių interviu, įpratau gyventi tyliai, ramiai. Džiaugiausi, kad mane pamiršo, jog kažkada buvau televizijos žmogus. Man patinka, kai mane vertina pagal tai, koks mano vidus, o ne kokį personažą vaidinu televizijoje. Aš jau 22 metus esu žurnalistikos srityje, 17 iš jų – televizijoje, tad tos garbės atsikandau.
– Kaip jaučiatės sugrįžęs?
– Tarsi niekur nebūčiau išėjęs. Kai kartą išmoksti važiuoti dviračiu, gali tai daryti, kada tik panorėjęs. Radijuje atlaikome kur kas didesnius krūvius. O čia didžiausias rūpestis, kaip tilpti į tau skirtas dvidešimt minučių eterio laiko. Kai esi pratęs prie valandinių laidų, tai labai sunku.
– Kodėl numirė ilgaamžė „Paskutinė kryžkelė“, kurią vedėte kartu su Ryčiu Juozapavičiumi?
– Jei atvirai, dar galėjo ir nenumirti, nes jos formatas – gana palankus, buvo geras įdirbis... Būtų neatsibodusi. Na, bet yra, kaip yra... Negaliu sakyti, kad jos išnykimas man buvo smūgis. Aš visada maniau, kad amžinų projektų nėra.
Jubiliejus man nėra naujos atskaitos taškas. Apie 40-metį mąstau matematiškai ir labai paprastai – kiek dar šitoje žemėje reikia nuveikti ir apskritai kiek to veiksmo dar yra.
– Ar yra tekę susidurti su atveju, kai priremti prie sienos jūsų pašnekovai tiesiog neišlaikė?
– Per rinkimų laidą yra išėję V.Šustauskas su S.Buškevičiumi, apkaltinę mane subjektyvumu. Jie užpyko, kad politinių partijų lyderiams, buvusiems pirmojoje laidos dalyje, leidau išeiti į kitos televizijos, su kuria jie buvo susitarę, laidą.
– Ar tokie pašnekovų poelgiai neišveda iš pusiausvyros?
– Būna, kad pašnekovai visai neatvyksta į laidą. Tada jų vietoje padedame lentelę su užrašu, pavyzdžiui, „ministras“ ar pan. Neretai taip nutinka radijuje. Kartais pašnekovai ne iš blogos valios taip pasielgia – tiesiog pamiršta. Būtent tokie atvejai sukuria įtampą, bet ne eteris. Patys nedrausmingiausi yra menininkai. Juos reikia nuolat kontroliuoti. Dažniausiai jie pasiaiškina: „Žinai, tada, kai tu man skambinai, aš gėriau. Ir pamiršau.“ Kai į laidą neatvyksta koks vienas iš kelių kviestų pašnekovų, yra kur kas mažesnė bėda nei ta, kai į laidą neatvyksta vienintelis pašnekovas. Tada visai radijo redakcijai tenka verstis per galvą.
– Kas sugalvojo naujosios jūsų laidos pavadinimą – „Kryžminė ugnis“?
– Tikrai ne aš. LTV mes viską darydavome patys – pradedant nuo pavadinimo ir baigiant suolų stumdymu studijoje. O čia tuo rūpinasi prodiuseriai.
– Ar pats esate nors kartą atsidūręs kryžminėje ugnyje?
– Nuolat į ją patenku. Mano visas gyvenimas yra apkasuose. Žiūrint į jo peripetijas, virš mano galvos nuolat zvimbia kulkos.
– Kas jas laido?
– Aš pats, o jos atsimuša rikošetu. Dabar jau mažiau, bet audringais gyvenimo momentais jaunystėje, brendimo laikotarpiu jų buvo labai daug. Ir televizija, ir bohemiškas gyvenimo būdas, ir žvaigždžių ligos simptomai... Ir karas su politine klika, laidų uždarymai, išsiskyrimai, virsmai asmeniniame gyvenime, kai tenka priimti svarbius sprendimus... Išmoksti gyventi ir vienas, ir su šeima, ir be šeimos, ir laidoti artimus žmones... Žodžiu, gyvenimas tau užkrauna tokią naštą, kad net keliai sulinksta.
– Kokia jūsų šeima šiuo metu?
– Aš ir esu ta šeima. Žmogus yra didelė šeima. Su savimi sutariu, ir viskas gerai. Dešimt metų gyvenau su šeima, dabar – be šeimos. Tai irgi tam tikras gyvenimo etapas, savotiškas gyvenimo pažinimas – supranti, kas geriau, pradedi dėlioti prioritetus, kada ir ką gali geriau nuveikti, pasvarstai, ar jau esi kažką rimta nuveikęs savo srityje. Ir pats grįžimas į televiziją yra savotiškas sprendimo priėmimas. Tie interviu, viešumas, aiškinimas, koks mano gyvenimas, verčia viską prisiminti, sugrįžti į praeitį. Aš esu laisvamaniškumo pavyzdys, vertinu savarankiškų žmonių sąjungą, partnerystę, atmetu aklą žodį „meilė“.
– Ką veikiate, kai nedirbate?
– Rytoj turėsiu laisvą dieną. Ketinu savo ūkyje krapštytis, tvarkyti aplinką, žiemai paruošti medžius. Ūkio darbai mano smegenims yra geriausias poilsis, padeda mąstymui. Tada aš apmąstau būsimų laidų temas. Iš tikrųjų mąstymas – man didžiulis malonumas. Galėčiau ilgai sėdėti po saule, stebėdamas aplinką ir žiūrėdamas, kaip ir kur link juda pasaulis. Kiekvieną dieną gyvenu nuolat medituodamas. Ir tai man labai patinka. Lankausi naktiniuose klubuose. Man smagu pakeisti aplinką ir stebėti žmonių įpročius, sužinoti, kokie pokyčiai vyksta visuomenės opinijoje.
– Ar artėjantį 40-ąjį gimtadienį laikote savotiška naujų darbų pradžia?
– Jubiliejus man nėra naujos atskaitos taškas. Apie 40-metį mąstau matematiškai ir labai paprastai – kiek dar šitoje žemėje reikia nuveikti ir apskritai kiek to veiksmo dar yra. Esu įsitikinęs, kad žmogaus darbai, mintys ir viskas, kas turi nutikti, įvyks savaime, nepriklausomai nuo tavo pastangų ir siekių ar mąstymo krypties.
– Jei įvertintumėte pastarąjį savo nugyventą dešimtmetį, ką norėtųsi daryti kitaip?
– Nesiplėšyčiau ir neskubėčiau. Daug ką praradau skubėdamas. Kai daug suplanuoji, gyveni tarsi traukinio vagone: tik per langą pamatai, kaip kažkas gražaus gyvenime prabėga pro šalį. Nesiplėšyčiau dėl namo statybos. Kai užsimojau pasiekti šį tikslą, reikėjo daug pinigų. Vedžiau daugybę laidų, laksčiau po parduotuves, o skubėdamas pridarai daug klaidų. Tada vieną dieną pamatai, kad ir šeimą praradai, ir nuo realybės atitolai. Dabar viską daryčiau lėčiau.
– Koks norėtumėte būti įžengęs į naują savo amžiaus dešimtmetį?
– Noriu išlikti toks, koks esu dabar – žiūrintis į gyvenimą rimtai, bet nesureikšminantis to žiūrėjimo.
