Praeitų metų pavasarį įvestas karantinas sujaukė ne vieno lietuvio gyvenimą – prarasti darbai, skaudžios asmeninės netektys, o sergamumas vis augo. Tad nenuostabu, kad ir išaugo vienišų žmonių, kurie negalėdami susitikti su savo artimaisiais, buvo priversti likti tarp keturių sienų, skaičiai.
Greitai pradėta kalbėti ir apie šiuo sudėtingu laikotarpiu taip reikalingą emocinę pagalbą. Viena iš šių paramų tapo vyrams skirta „Vyrų linija“, į kurią gali kreiptis visi norintys tiek skambučiu, tiek elektroniniu laišku. O į vyrų pagalbos šauksmą per 72 val. viena ar kitokia forma atsilieps puikiai žinomi visuomenės atstovai.
15min susisiekė su joje savanoriaujančiu žurnalistu Henriku Vaitiekūnu, socialinės iniciatyvos „Kūrybos kampo 360“ sumanytoju Giedriumi Buču bei visuomenės sveikatos specialistė Lina Pranckevičiūte.
Kiekvieno požiūris į veiklą skiriasi, tačiau buvo galima rasti ir bendrą bei ryškų pastebėjimą – deja, bet vyrai mieliau renkasi problemas užgniaužti savyje, nei apie jas pasakoti kitiems žmonėms.
Prisijungė vedamas smalsumo – tikisi kam nors padėti
Henriko Vaitiekūno televizijos ekranuose nematome jau ilgą laiką, tačiau žurnalistines žinias jis pritaiko kitose veiklose. Ir šįkart savanorystėje, kurioje, pasitelkdamas savo komunikacijos gebėjimus, stengiasi padėti vyrams. Tačiau Henrikas neslepia, kad veiklai šiek tiek trukdo karantinas. Per ją komandai sunkiau apsitarti, įgyti dar papildomų žinių.
„Vis tik šis virusas mums trukdo. Visa komanda negalime susitikti, bendraujame susirašinėdami. Šiek tiek pritrūksta specialių žinių, tačiau čia žurnalisto profesija man padeda. Žinau, kam skambinti, ko paklausti patarimo ir tada jau galiu juo pasidalinti su kitais. Tai yra gera praktika“, – 15min sako Henrikas.
Žurnalistas mano, kad per gyvenimą prikaupė ne vieną patirtį, tad savo akimis teko matyti labai daug nusivylusių vyrų. Vis tik projekto sėkme jis šiek tiek abejoja – vyrai beveik nesikreipia, o tai daro dėl to, kad savo skausmu linkę nesidalinti.
„Tas vidinis nenoras išsisakyti, pasidalyti emocijomis su kitais būna tragiškas ir lemtingas, nes jie arba nusigeria, arba išeina iš šio pasaulio. Žurnalistinis darbas parodė, kaip vyrui sunku prisiversti kažkam paskambinti, paprašyti pagalbos. Jie tiesiog yra kitokie. Labiau užsidarę, o moterys visgi linkusios bendrauti, kalbėti, dalytis savo patirtimi. Jeigu vyrai bendrauja, toks bendravimas paprastai prie butelio priveda. Čia visos bėdos ir yra“, – mintimis dalijasi H.Vaitiekūnas.
Kaip tik neseniai savanorių komanda sulaukė laiško iš užsienio – vyras prašė patarimo, ką daryti, kai nėra darbo, o tuštumą keičia alkoholis. Perskaitęs laiško turinį Henrikas susiėmė už galvos, jis bandytų vyrą įtikinti, tačiau savęs klausia, ar jo žodžiai būtų išgirsti? Su panašiu atveju buvo susidūręs ir pats, tačiau atsakymo, ar vyras kreipėsi pagalbos į specialistus, nesulaukė.
„Vyras iš pradžių susisiekė su mūsų vadove, tada jau aš jam paskambinau. Atsiliepęs papasakojo, kad atsikėlęs geria kiekvieną dieną. Ir ką toks Vaitiekūnas, kuris nors nėra blaivininkas, gal per Naujus metus taurelę išgeria, gali jam pasakyti.
Mes keletą kartų susiskambinom, tuomet susisiekiau su panašias problemas sprendžiančiais draugais. Išsiaiškinau vaistų pavadinimus, radau gydytojų telefonus, kurie bando kovojantiems su šia sunkia liga padėti. Viską perdaviau, bet kasdien vis dar neramu, nes nežinau, kuo tai baigėsi“, – prisipažįsta Henrikas, akcentuodamas, kad po skambučio už vyrą jaučiasi atsakingas.
H.Vaitiekūnas viltingai tikisi, kad vaistai bus įsigyti, o su gydytojais susisiekta, nes, anot jo, pagrindinė alkoholizmo problema ir prasideda nuo to, jog nenorima gydytis. Vis tik Henrikas pabrėžia, kad nevalia visko suversti ant alkoholio, žmonės skambina ir dėl kitų problemų – svarbiausia tinkamai ir diplomatiškai kalbėti.
„Manau, kad kiekvienas iš mūsų savanorių yra skirtingi. Ir labai svarbu, kuriam skambinantis žmogus pataiko. Bet atmestinai dirbančių ar nenorinčių nėra. Tai tikrai atima laiko, nes reikia pagalvoti, ką turi pasakyti.
Dabar aš, pavyzdžiui, su jumis laisvai kalbuosi, bet skambinančiam į emocinės pagalbos liniją tikrai ne visada gali sakyti, ką galvoji. Labai lengva užgauti žmogų, parodyti savo neišprusimą, todėl reikia būti labai diplomatiškam“, – apie savanorystę kalba H.Vaitiekūnas.
Savo ligai neleido laimėti: „Pasakiau, kad reikia kovoti“
Tačiau ties vienu aspektu patarimą Henrikas tikrai gali duoti – nevalia nuleisti rankų. O su tuo jis susidūrė prieš daugiau nei dvejus metus, kai viešai prabilo sergantis vėžiu. Dabar Henrikas sako nieko neslepiantis. Džiaugiasi, kad pavyko įveikti ligą, o jį gąsdina tik bėgantys metai.
„Vis tiek pabaiga artėja ir čia reikalingas nebe psichologas, o vidinis psichologas. Kaip tu pats nusiteiksi. Pavyzdžiui, aš nesu tas, kuris mėgsta vaikščioti į vakarėlius ar kitur, bet man dabar trūksta tos erdvės. Skaitydamas feisbuką matau ir žmonai sakau, kad žmonės eina iš proto, prirašo ir daro nesąmones.
Viskas tikrai dėl karantino. Taip turime gyventi, kito recepto nėra. Ir tai nėra sietina su mano liga. Apie ją sužinojęs buvau nusiminęs gal pusdienį, o paskui sau pasakiau, kad reikia kovoti. Ir viskas baigėsi gerai, nors istorija galėjo pasisukti tikrai kitaip“, – prisimena Henrikas, pridurdamas, kad už tai dėkingas gydytojams, kurie neretai susilaukia nepelnytų priekaištų.
Pasveikęs jis ir toliau sėkmingai rašo – šįkart sveikatos laikraštyje, tad užduočių jam nestinga. H.Vaitiekūnas sako, kad šį laikotarpį galėtų laikyti ir užtarnautomis atostogomis, o į jo gyvenimą atėjusi savanorystė tik pažadina žurnalisto smalsumą.
„Kai mes skaitome kokį straipsnį ar publikaciją, ko nors klausomės per televiziją, dažnai išgirstame nežinomą žodį ir vis tiek mums nelabai rūpi, koks jis. Mes tą esmę suprantame, suvokiame ir praeiname. Bet aš negaliu praeiti, jei tik kažko nežinau. Iškart einu aiškintis, kodėl, kaip ir ko aš nesupratau.
Tai neleidžia pasenti, o leidžia būti smalsiam. Dėl to aš sutikau savanoriauti. Su tam tikru savanaudišku tikslu, kad gal aš galėsiu kam nors padėti, bet aš taip pat kažką naujo sužinosiu. Štai tokia nedidelė paslaptis. Ir tikrai jau sužinojau. Tai net laikyčiau žurnalistiniais tyrimais“, – džiaugiasi Henrikas, galėdamas prisiminti profesiją.
Ir nors šeimos nariams atrodo, kad šį laiką Henrikas galėtų išnaudoti sau, knygų skaitymui ar kitai širdžiai mielai veiklai, žmona vyrą labai palaiko, nors ir primena – pasitraukti jis gali tada, kada nori, ir versti savęs neprivalo.
„Žmona žiūri į tai kaip į vieną iš daugelio mano užsiėmimų. Mes jau daugiau kaip 40 metų vedę, tai žinote, kaip aš kartais draugams pasakau, kad nereikia kalbėti, nes aš tik pasižiūriu į ją ir jau žinau, ką pasakys. Ir žino, kad jeigu mane ir bandys atkalbėti nuo savanorystės, aš neatsisakysiu. Žodžiu, mes vienas kitam netrukdom gyventi“, – 15min apie žmoną Marytę kalbėjo H.Vaitiekūnas.
Išryškėjo pagrindinė problema – vyrai vengia kalbėtis
Prie „Vyrų linijos“ savanorių prisijungė ir savo aplinkosaugos darbais įkvepiantis Giedrius Bučas. Sutikęs dalyvauti, jis pamatė, kad tai gali būti puiki galimybė atviriau ir drąsiau pasikalbėti.
„Kartais su svetimu pakalbėti yra drąsiau, paprasčiau. Na, ir aš pats nebe jaunuolis, gyvenime patyriau įvairiausių situacijų. Kadangi didelių įsipareigojimų nėra, galima save išbandyti. Skambučiais kalba specialistai, mes į mums sukurtas pašto dėžutes gauname elektroninius laiškus.
Žmogus gali į mus kreiptis, o mes įpareigoti atsakyti per 72 valandas. Ir tada jau žiūrime, ar reikia specialisto pagalbos, galbūt kitaip elgtis. Deja, bet aš pats asmeniškai dar negavau nė vieno laiško. Todėl ne per seniausiai turėjome susitikimą, kurio metu sprendėme, kaip galėtume elgtis“, – 15min pasakoja Giedrius.
G.Bučas ir pats prisimena, kai gyvenime pasiekė tokį tašką, kur viskas griuvo iš po kojų, niekas nesigavo ir nežinojo, kaip elgtis. Iš pradžių pagalbos neieškojo, bandė viską spręsti pats, o vėliau kreipėsi į specialistus.
„Atsirado mentoriai, treneriai ir visokie kitokie pagalbininkai, kurie pakankamai aiškiai sudėliojo tam tikrų veiksmų planą. Įpūtė kartu motyvacijos ir viskas išsisprendė. Tada tiesiog pajauti palengvėjimą, nes tai ne baubas, o mažas vabaliukas, kurį tikrai gali sutvarkyti. Ir tai tikrai nebūtinai turi būti kažkokio aukšto lygio sprendimai.
Pas žmones būna gilesnės problemos, ypač, kai tai yra susiję su žalingais įpročiais. Tačiau visų pirma pats turi norėti išsispręsti, sąmoningai suvokti, kad reikia pokyčio, nes kitaip nieko nebus. Sudėtinga padėti žmogui, kuris ne tai kad nenori, bet sako noriu nieko nekeisdamas“, – mano Giedrius.
Tiesa, tarp savanorių galime išvysti ir moterį – tai visuomenės sveikatos specialistė Lina Pranckevičiūtė. Ji ir anksčiau pasvarstydavo apie emocinės paramos linijas, tačiau vis pritrūkdavo laiko, o profesinis darbas dar labiau numesdavo šias mintis į šalį.
„Neišsirinkdavau, kurioje emocinės pagalbos linijoje norėčiau labiausiai savanoriauti, nes visos yra svarbios ir reikalingos. Bet kai parašė „Vyrų linijos“ įkūrėja Dovilė, apsidžiaugiau. Taip pat pradžiugino pačios linijos atsiradimas Lietuvoje. Jau anksčiau teko tiesioginiame darbe aptarinėti psichologinės pagalbos poreikius, trūkumus Lietuvoje. O specifiškai pagalbos vyrams tikrai reikėjo“, – kalbėjo Lina.
Kaip ir kiti, taip ir L.Pranckevičiūtė pagalbą suteikia susirašinėdama elektroniniais laiškais: „Sutinku, kad kartais vyrai gali geriau suprasti vyrus, tačiau pažiūrėti į sunkumus iš skirtingų pusių ir rasti sprendimus yra teigiama pusė, kai parašoma savanorei-moteriai.“
