Iki šiol dažniau užsienyje vertinta Š.Barto kūryba buvo pastebėta tėvynėje. Pats kūrėjas teigė nesitikėjęs sulaukti tokio įvertinimo.
„Bet kada yra malonu gauti apdovanojimą. Šįkart jausmas kitoks, nes apdovanojimas gautas Lietuvoje“, – teigė režisierius. Netrukus Š.Bartas išvyks į Maskvą, kur tarptautiniame filmų festivalyje „2morrow“ bus pristatoma jo filmų retrospektyva. Vėliau lietuvių režisieriaus laukia kelionė į Norvegiją, kur vyks jo naujausio filmo pristatymas ir galiausiai – grįžimas į Lietuvą tęsti pradėtų darbų.
Ką norite pasakyti paskutiniu filmu „Eurazijos aborigenas“?
Noriu pasakyti, kad esu dar gyvas. Kol žmogus yra gyvas, kol jis kvėpuoja, tol jis nori ką nors pasakyti. Kūrybinis darbas – viena iš mūsų bendravimo formų. Mes norim būti išgirsti.
Kas yra tas Eurazijos aborigenas?
Eurazijos žemyne yra labai daug tautų ir kultūrų, o dabar besitrinant sienoms tarp jų, niveliuojantis, didėjant informacijos keitimosi greičiui, šis žemynas vienodėja. Taigi tas Eurazijos aborigenas – kažkoks Eurazijos padaras, vietinis gyventojas.
Ar jis, kaip ir dauguma jūsų filmų herojų, jaučiasi svetimas šiame pasaulyje?
Mes nesame svetimi pasauliui, mes jo dalis ir negalime būti kur nors kitur. Mes galime jaustis svetimi tarp žmonių. Žmogus kartais jaučiasi svetimas tarp kitų, kai jis stengiasi suartėti su kitais ir tai jam nepavyksta. Jam liūdna, skauda ir dėl to jis jaučiasi svetimas.
Daugelis stebisi: naujausias Š.Barto filmas panašus į trilerį, jame gausu dialogų, kas buvo nebūdinga jūsų ankstesniuose filmuose... Kodėl įvyko toks pasikeitimas?
Filmo kūrimas – sudėtingas ir ilgas procesas, jis turi būti konkretus ir aiškus. Viskas šiame filme atsirado natūraliai, nes man nėra svetima nei tekstas, nei dialogai. Jei ankstesniuose filmuose viskas buvo truputį kitaip, tai nereiškia, kad negaliu daryti taip, kaip noriu dabar – to man niekas neuždraus. Natūralu lyginti, bet gal nebūtina, nes kiekvienas filmas turi savo atskirą istoriją.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Š.Bartas „Sidabrinės gervės“ apdovanojimuose |
Vadinasi, ateityje galime tikėtis panašių filmų, gausių dialogais, pasakojimais?
Aš labai tikiuosi, kad panašių filmų nebus, nes nenoriu kurti to paties. O dialogų ir pasakojimų, žinoma, galima tikėtis, jeigu man pavyks įgyvendinti planus. Planų aš turiu.
Jūs esate ne tik filmo „Eurazijos aborigenas“ režisierius, bet ir aktorius. Ar nesudėtinga vaidinti paties režisuojamame filme?
Tai nėra kažkas antgamtiško, tai – natūralu, nors ir nelengva, nes tai yra papildomas krūvis. Buvimas priešais filmavimo kamerą manęs nevaržo, kartais galėdamas tiesiogiai bendrauti su aktoriais, partneriais galiu pasiekti šiek tiek daugiau, nei stovėdamas kitoje kadro pusėje.
Buvimas priešais filmavimo kamerą manęs nevaržo, kartais galėdamas tiesiogiai bendrauti su aktoriais, partneriais galiu pasiekti šiek tiek daugiau, nei stovėdamas kitoje kadro pusėje.
Dažnai filmuojate gana neįprastose vietose – Maroke, Sibire... Kodėl renkatės būtent tokius kraštus?
Sibiras buvo mano startinė vieta, joje aš sukūriau savo pirmą dokumentinį filmą „Tofolarija“. Tada buvau 19 metų amžiaus. Tuokart man nepavyko nufilmuoti visko, ko aš norėjau, todėl į tą vietą grįžau po 10 metų su rimta filmavimo grupe, su kita aparatūra ir kitomis galimybėmis.
O Maroke praleidau keletą mėnesių – tai buvo laibai intensyvių paieškų metas. Ten pamačiau dykumą, jos gyventojus, ir tik vėliau su filmavimo grupe iš Vilniaus vykome filmuoti į Maroką.
Ar Lietuvos peizažas yra pakankamai išraiškingas filmui?
Kalbant pragmatiškai ir truputi juokaujant, Lietuvoje sunkiau dirbti dėl greitai besikeičiančių orų. Iš tiesų bet kurioje šalyje galima rasti tinkamų vietų filmavimui. Dalis paskutiniojo mano filmo vyksta Lietuvoje, čia taip pat esu filmavęs kelis savo ankstesnius filmus.
Ar šiuo metu ką nors kuriate?
Naujas projektas jau yra paruoštas, dirbame prie filmo, bet nesakysiu, kokio – nemėgstu kalbėti apie darbus per anksti.
Ar, kaip teigiama filmo „Šarūnas Bartas, vienas lauke – karys“ pavadinime, esate vienišas karys? Prieš ką kovojate?
Aš nesikišau prie šio filmo kūrimo, tik daviau interviu, kurių manęs prašė ir pateikiau tą medžiagą, kurios reikėjo. Man tas filmo pavadinimas nepatinka, man jis atrodo pretenzingas ir aš tai filmo kūrėjams pasakiau, bet nuo to niekas nepasikeitė. Nemanau, kad esu vienas lauke karys – yra žmonių, su kuriais dirbu daugelį metų, kuriuos myliu – ir tokių žmonių yra nemažai. Dirbu su daugeliu Lietuvos kinematografininkų ir be jų aš nieko negalėčiau sukurti, todėl pasakymas „vienas lauke – karys“ man atrodo įtartinas. Bet aš negaliu kištis į kito žmogaus darbą, jei sutikau būti kūrinio objektu.
Koks, jūsų akimis, yra dabartinis lietuviškas kinas?
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Š.Bartas ir aktorė Klaudija Koršunova |
Jis pakankamai užguitas dėl politinio abejingumo šitai sričiai, ko nėra Estijoje, Latvijoje ir kitose Europos sąjungos šalyse. Lietuviškas kinas yra gana padrikas ir jo yra labai mažai. Per 20 nepriklausomybės metų buvo sukurta ne tiek jau daug, bet neretai geriau už kaimyninių šalių produkciją įvertintų filmų. Mes iki šiol neturime sinematekos, kuri lavintų žiūrovą ir leistų pažinti pasaulinę kino klasiką – mes negalime išmokyti žmogų skaityti duodami jam laikraščių. Mes daug ko neturime. Mums reikia stengtis, kad atsirastų politinė valia išvystyti tai, kas yra privaloma pagal visus pasaulinius kultūros vystymo standartus.
Ar kurdamas filmą galvojate apie jo komercinę sėkmę? Ar kuriate filmą sau ar plačiai auditorijai?
Jeigu žmogus ko nors nekuria kaip sau, vadinasi, jis nekuria niekam: jei žmogus gamina kėdę ir galvoja, kad jis ant jos nesėdės, nes ji sulūš ar nuo jos galima nugriūti, tai ji ir niekam kitam nebus reikalinga. Mano filmų auditorija yra tikrai nemaža: filmai buvo rodomi daugelyje užsienio televizijų, demonstruoti įvairių šalių kino teatruose, leidžiami kasetėse, DVD diskuose, retrospektyvos nuolat keliauja po visą pasaulį.
Iš ko semiatės minčių kūrybai, kas jus įkvepia?
Iš kitų žmonių. Mes visko semiamės iš kitų: mes mylim, nekenčiam, džiaugiamės jais. Būnant su kitais žmonėmis ir atsiranda mintys. Žmogus iš gyvenimo ima informaciją, kemša ja į savo dėžutę, kuri vadinama galva, ten tą informaciją apdoroja ir pasiima atgal savo minčių pavidalu.
Ar kinas gali gydyti, susargdinti žmogų? Ar jis, jūsų manymu, gali atverti akis, pasufleruoti kokį nors sprendimą?
Manau, kad negali gydyti, tai būtų per daug primityvu. Žmogus gali tik pats ką nors su savimi padaryti – jis pats save baudžia ir pats save gelbėja. Sprendimo negalima parodyti, jeigu jo nėra žmoguje. Kita vertus, žmogaus kūrybinė veikla jam yra gyvybiškai svarbi, tos veiklos išdava yra mūsų civilizacijos kultūra. Visas menas siekia padėti pajusti kitą žmogų ir savo paties vietą pasaulyje.
Kokį poveikį jūsų filmai turi žiūrovui?
Kiek aš žinau, jis būna skirtingas: vieniems sukelia liūdesį, džiaugsmą, kai filme žmogus randa panašų mąstymą, kitiems – pasipiktinimą. Kiek žmonių – tiek nuomonių.
