„Tačiau nereikia visko piešti vien rožine spalva. Tikrai nesakysiu, kad visuomet būna lengva“, – kalbėdama su portalu Žmonės.lt, nusijuokia septynių vaikų mama.
Portalui Žmonės.lt E.Bružienė papasakojo apie gražią ir iššūkių pilną motinystę, profesinę veiklą ir apie 24-erius metus trunkančius santykius su vyru Mariumi.
Egidija, kalbamės Motinos dienos proga. Kaip jūsų šeimoje švenčiama ši šventė?
Mamos diena man visada būna labai džiaugsminga. Ryte tradiciškai sulaukiu pusryčių į lovą, o po to nestinga ir dovanų, ir nuoširdžiausių vaikiškų sveikinimų (šypsosi). Tačiau nors ir būnu pati apdovanota vaikų dėmesiu, visada skiriu laiką ir savo mamai. Visi keliaujame pietų ar sugalvojame dar kokią nors džiaugsmingą veiklą kartu.
Esate gausiai apdovanota mama. Kokių reakcijų sulaukiate, kai aplinkiniai išgirsta, kad turite septynis vaikus?
Tos reakcijos būna fainos ir smagios. Žinoma, iki šiol jų nebuvo labai daug – tikrai nėra taip, kad vos sutinku žmogų ir jau iškart prisistatau: „Laba diena, esu Egidija, aš turiu septynis vaikus“ (juokiasi). Tai buvo mūsų asmeninis reikalas, apie kurį žinodavo artimiausias žmonių ratas. O ir mūsų aplinkoje nemažai žmonių, turinčių sėkmingus verslus, aktyviai dirbančių ir auginančių būrį vaikų, tai jau nieko nestebino. Tačiau, žinoma, nepažįstamieji, išgirdę tokį faktą, tikrai nustemba ir labai palaiko (šypsosi).
Ar visuomet svajojote apie tokią didelę šeimą?
Ne. Tikrai ne visada įsivaizdavau, kad auginsiu tokį didelį būrį vaikų. Žinoma, aš vaikus labai myliu, man su jais įdomu ir lengva, tai būdama labai jauna vis pagalvodavau, kad auginsiu daugiau nei porą vaikų, nors dar tuomet taip aiškiai ir nedėliojau plano, kaip turėtų atrodyti mano gyvenimas. Bet prisimenu, kad visad norėjau turėti gausesnę šeimą.
Susilaukėte keturių mergaičių ir trijų berniukų. Kokio amžiaus jūsų vaikai?
Labai skirtingo. Vyriausias sūnus jau suaugęs, jam 23 metai. O mažylė skaičiuoja savo pirmus mėnesius (šypsosi).
Dabar galite palyginti dabartinę – brandesnę – motinystę su ankstesne, kai auginote dar tik pirmąjį sūnų. Kokių skirtumų įžvelgiate?
Kai žvelgiu į savo motinystės kelionę, galiu pasakyti, kad joje nėra labai didelių pokyčių. Žinoma, dabar kur kas daugiau kantrybės, daugiau sąmoningumo, o ir informacijos apie vaikų auklėjimą, ugdymą yra kur kas daugiau, ji lengvai prieinama, reikia tik noro gilintis.
Kita vertus, aš suprantu ir tai, kad nors dabar tėvams išties daug galimybių tobulėti ir atrasti tai, kas turėtų palengvinti gyvenimą šeimoje, toji informacijos gausa tuo pačiu kartais gali net apsunkinti kasdienybę, nes susiorientuoti, kuo vadovautis, o kuo ne, nėra lengva. Nei vienas nenorime būti bandomasis triušis ir tikrai nenorime, kad jais būtų mūsų vaikai. Dėl šios priežasties, visuomet stengiuosi kritiškai įvertinti, ar tai, ką perskaičiau, ką sužinojau, tinka mano šeimai ir tikrai praturtins mūsų gyvenimą.
Kokios vaikų auklėjimo temos šiuo metu jums aktualiausios?
Dabar mūsų šeimoje pagrindinis iššūkis yra vaikų tarpusavio santykiai ir mūsų, tėvų, santykiai su jais, turime nuolat laviruoti tarp skirtingų amžiaus tarpsnių – nuo maištaujančių paauglių iki reiklių mažųjų (šypsosi). Tam išties reikia skirti laiko ir vidinių resursų, nes kiekvienam vaikui būtinas individualus tėvų dėmesys – kiekvienas iš jų yra atskira asmenybė, su savo poreikiais, savitu charakteriu ir požiūriu. Visa tai suderinti nėra paprasta.
O dar ir verslu rūpintis reikia...
Taip. Tai nuolatinis laiko planavimas, prioritetų išsigryninimas ir interesų derinimas (šypsosi).
Su vyru bendrą verslą pradėjote prieš dešimtmetį, vos sulaukę ketvirto vaiko. Kai kurie verslininkai bijo net trumpam išvykti atostogų, o ką jau kalbėti apie ilgesnį atsitraukimą nuo darbo. Ar tuomet nebijojote, kad verslo ir motinystės derinimas gali tapti iššūkiu?
Nebijojome, nes tai ne pirmas sėkmingas vyro verslas, o aš visada dirbau ir iki tol. Girdėjau ne vieną istoriją ir matau pavyzdžių, kai moterys, vos gimus vaikams, pradeda naujus verslus, naujas veiklas ir labai sėkmingai tai daro. Viskas yra įmanoma, jei tik norisi (šypsosi).
Galiu pasidžiaugti, kad mano nėštumai buvo lengvi, galėjau dirbti kone iki termino pabaigos ir leidau sau ilgam neatsitraukti nuo profesinės veiklos. Čia noriu užakcentuoti, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog aš dirbau aukodama savo sveikatą ar šeimos gerovę. Tikrai ne. Man tiesiog pavyko viską suderinti, o dabartinė veikla dovanoja prabangą lanksčiai planuotis savo darbo grafiką bei apimtis, tad gimus mažyliams galiu greitai grįžti į darbus.
Niekuomet nebuvo aplankiusi mintis verslo reikalus palikti tik vyrui, o pačiai būti namie su vaikais?
Visokių pamąstymų buvo. Pagalvodavau, kad gal mano vaikai būtų laimingesni, jei būčiau visada šalia ir visą dėmesį skirčiau tik šeimai. Tačiau iškėlusi sau tokį klausimą, supratau, kad tuomet nesijausčiau gerai. Esu laiminga gyvendama tokį gyvenimą, kurį gyvenu – dirbdama ir augindama savo vaikus. Tai svarbu, nes kai vaikai mato, kad jų mama laiminga, tai ir atmosfera šeimoje yra visiškai kitokia, o tuo pačiu jie, matydami tėvų pavyzdį, formuoja ir savo asmenybę, savo įpročius bei tolimesnio gyvenimo viziją. Juk vaikus auklėjame ne tik žodžiais ir pamokymais, bet ir savo pavyzdžiu.
Dabar apstu pavyzdžių, kai poroms santykių išbandymų tampa net šeimoje atsiradęs vienas vaikas ar bendras verslas. Jūs su vyru kartu esate jau 24-erius metus – drauge tiek buityje, tiek darbe. Kaip jums pavyksta puoselėti tarpusavio santykius?
Iš tikrųjų, vienas vaikas porai ir yra didžiausias išbandymas, nes tuomet šeima padidėja 50 procentų – iš dviejų asmenų tampa trys (juokiasi). Nesakysiu, kad visuomet būna lengva, bet mums padeda tai, kad abu su vyru suprantame, kad kertinis branduolys šeimoje yra mama ir tėtis, tad skirti dėmesio vienas kitam yra būtina.
Mes susiplanuojame keliones, bent trumpus pabėgimus dviese. Tai gali būti tiek išvykos Lietuvoje, kelionės į užsienį, tiek darbo kelionės, suderintos su romantišku pasibuvimu, tiek ir trumpa vakarienė dviese. Tai taip pat planuojame reguliariai. Galbūt kels šypseną, bet kartais pakanka vos valandos ar pietų dviese ir jau santykiai būna papildyti.
O kaip su vyru dalinatės pareigomis auklėjant vaikus? Kuris taria griežtesnį žodį?
Abu esame vienodai reiklūs savo vaikams, nors griežtesnį žodį, ko gero, mūsų šeimoje dažniau taria tėtis. Aš esu didesnė diskusijų, ilgesnių pokalbių šalininkė ir kartais esu linkusi nusileisti. Tačiau tai nereiškia, kad nebrėžiu savo vaikams ribų. Jei vaikui kyla nepasitenkinimas, aš jį išklausau, priimu jo emocijas, pasikalbame, bet jie žino, kad ribų ir taisyklių vis tiek reikia laikytis.
Verslas, santykiai su vyru, su vaikais… Ar lieka laiko sau?
Gali atrodyti, kad to laiko sau visiškai nelieka, tačiau taip nėra. Jei neskirčiau dėmesio sau, savo poreikiams, tai nesijausčiau, kad gyvenu savo gyvenimą. Aš sąmoningai susiplanuoju, kada vyksiu pasibūti su draugėmis, kada skirsiu laiką asmeniniam tobulėjimui ar kitoms man svarbioms veikloms. Tai man yra labai svarbu, nes padeda išlaikyti harmoniją ir balansą, nepamesti savęs ir nepanirti vien į buitinius rūpesčius ar į darbinius klausimus. Vaikams reikalinga laiminga mama, tad atkurti vidinius resursus yra būtina.
