Į Serbiją D.Filmanavičiūtė vyko jau antrus metus iš eilės. Ten ji lankosi darbo reikalais – filmuoja reklaminius klipus. „Serbų kino mokykla – viena stipriausių Europoje, todėl ten apstu puikių specialistų. Šalis turtinga ir gražių vietų, kurias myli kamera. Ne paslaptis, kad ir kainos labai palankios. Dabar Serbijoje filmuoja galybė rusų kompanijų, britai“, – portalui Žmonės.lt pasakoja mergina.
Apsilankymai Serbijoje jai lėmė naudingas pažintis. „Kai Belgrade viešėjau praėjusį kartą, susipažinau su komanda, kuri sukūrė „Sostų karus“, 2012-aisiais jie būtent Serbijoje filmavo naujausią savo darbą pavadinimu „Ironclad: Battle for Blood“. Taip pat visai atsitiktinai sutikome ir „Nochnoy dozor“ kūrėjus. Serbijos kino ir reklamos gamybos pramonė išgyvena visai neblogus laikus“, – daro išvadas dainininkė.
Kartu su šešiais kolegomis D.Filmanavičiūtė apsistojo viename Belgrado viešbučių, mat, anot jos, susirinkus dirbti norisi, kad niekuo daugiau rūpintis nereikėtų.
Apie įgautą darbo patirtį atlikėja pasakoja noriai: „Tris dienas praleidome kalnuose. Jei ne tie nesuvokiami toliai, pagalvočiau, kad buvome Dzūkijoje. Miškai, laukai, pavieniai ūkiai ir juose besiganančios avys…Tokiame kraštovaizdyje gyvena mano močiutė, tad ir dirbosi lyg namuose. Nuotaiką labai kėlė 26 laipsniai šilumos ir su šypsena dirbanti 42 žmonių komanda. Su režisieriumi Ignu Jonynu sutarėme, kad iki tos serbiškos laimės ir optimizmo mums tetrūksta dažnesnės saulės. Ir pietų pertraukų su vaizdu į miestą kalno papėdėje. Net kasdienis kėlimasis dar prieš saulėtekį neatrodo toks baisus, kai žinai, jog tos dienos prognozėse lietaus nėra. Mielai taip leisčiau ištisus metus.“
Laisvomis nuo darbo akimirkomis D.Filmanavičiūtė užėmė gidės pareigas – kolegoms aprodė jai labiausiai patinkančias Belgrado vietas. „Taigi, privalomuoju būdu buvo apžiūrėta pilis ir jos parkas, karo muziejus, Senamiestis, Savos pakrantė. Sarkastiškai šaipydamiesi vienas iš kito, kad kruizas upe tikrai nėra arogantiškų reklamos industrijos darbuotojų pramoga, sumokėjome po tris eurus ir plaukėme Sava bei Dunojumi. Savos tiltai saulei leidžiantis – nėra jau taip blogai“, – šmaikštavo dainininkė.
Kelionė laivu jai išties įsiminė, mat jos metu dainininkė sužinojo įdomybių: „Laivo kapitono sūnus pasitaikė plevėsa ir pagyrūnas, tačiau savo dozę įdomios informacijos vis dėlto išgavome. Pasirodo, belgradiečiai upės pakrantėje gali nusipirkti keliolika kvadratinių metrų. Jie atsieina apie 15 tūkstančių eurų, tačiau juose kiekvienas gali pasistatyti, ką nori. Taip ant upės ir atsiranda tie maži nameliukai – nuo lentomis apkaltų iki visai padoriai atrodančių vasaros rezidencijų.“
Viešint Belgrade D.Filmanavičiūtei teko apsilankyti ir viename mados vakarėlyje: „Mums esant Belgrade kaip tik baigėsi mados savaitė. Tai lyg mūsiškė „Mados infekcija“, tik daug prastesnio lygio, nes būrį manekenių prieš pasirodymus aptarnauja vos trys žmonės. Taip man tikino viena serbė, vėliau lietuvių komandą nusiuntusi į mados savaitės uždaromąjį vakarėlį. Serbiški vakarėliai – atskira tema. Galiu pasakyti tik tiek, kad dar kartą įsitikinau savo pernykščiu pastebėjimu: nėra serbo, kuris nedainuotų. Net ir šokdamas diskotekoje.“
Nors Serbija palyginti visai nedaug nutolusi nuo Lietuvos, D.Filmanavičiūtei šalis pasirodė šiek tiek egzotiška. „Pabūsiu niurzga, bet didžiausia egzotika Serbijoje man yra tas besaikis rūkymas visur ir visada. Aš jiems turėjau pasirodyti kaip nuolat ašarojanti atvykėlė iš šiaurės – cigarečių dūmuose galima pakabinti kirvį. Jei rimtai, didžiausią nuostabą ten man kelia eklektika. Štai miesto centre stovi gigantiškas sovietinis gargaras, o jei pasisuksi į kitą pusę, išvysi puikiausią turkiškos kultūros šedevrą. Šiek tiek pavažiavęs viena pagrindinių gatvių, neteksi amo pamatęs subombarduotą pastatą. Belgrade gali keliauti laiku. Beje, turbūt akivaizdu, kokių temų su serbais geriau negvildenti. Net apie krepšinį geriau nesiginčyti“, – noriai pasakoja mergina.
Paklausta, koks nuotykis, patirtas kelionės metu, jai įsimintiniausias, D.Filmanavičiūtė šmaikštauja: „Ar pasakoti apie pirmosiomis valandomis Belgrade nuskandintą telefoną?“
Vis dėlto, giliausią įspūdį jai paliko kalnų ūkininkų svetingumas. „Vietų mūsų filmavimui ieškojusi serbų prodiuserė pasakojo, kad svečiavosi septyniuose ūkiuose – tiek leidimų reikėjo gauti, norint filmuoti privačias teritorijas. Nė iš vieno ūkininko ji negalėjo pasprukti nepavaišinta namine degtine, kurią jie vadina rakija. Neišsisukome ir mes patys. Viename ūkyje ragavome 42 metų senumo rakijos, kurią senelis dovanojo anūkui gimimo dienos proga. Kitame buvom pasivyti su litru dovanų.“
Patyrė mergina ir streso. „Nemažai streso įvarė laiko persukimas. Nė vienas iš komandos narių nesuprato, pagal kurį laiką keltis, visi vieni kitų prašė skambinti vos prabudus, o ryte dalijosi įspūdžiais, kad visą naktį vartėsi bijodami pramiegoti. Ir iš tiesų, pabudusi išeinu į balkoną, matau, kad saulė jau patekėjusi. Stoviu ir galvoju – bet aikštelėje būti reikėjo dar neprašvitus... Taigi būta ir strioko, ir juoko“, – pasakoja dainininkė.
Per penkias kelionės dienas D.Filmanavičiūtė spėjo susipažinti su serbiškomis tradicijomis. „Pernai išmokau serbų liaudies šokį. Tik šįmet aš jį pamiršau. Užtat serbai nepamiršo, kad ir lietuviai yra balsinga tauta“, – juokėsi dainininkė.
Bendraudama su Žmonės.lt ji išliko atvira – atskleidė, kad nacionalinė serbų virtuvė jai – visai ne prie širdies. „Jie valgo siaubingai daug mėsos – dažniausiai avienos. Visai nevalgo sriubos. Užtat prie mėsos būtinai sukerta kalną duonos. Jokių padažų. Galybė sūrio. Pastarasis ir jų vietinis kumpis – tai, ką reikia vežti lauktuvių. Kaip ir tradicinę paprikų tyrę – aivarą. Serbų vynas – nuostabus. Ypač raudonasis. Jie turi daug šviežios žuvies, jūros gėrybes veža iš Juodkalnijos. Su serbų virtuve susijęs ir vienas mūsų kelionės juokelis, lydėjęs iki pat namų: atsikėlę penktą ryto kalnuose ir nuėję pusryčiauti, ant stalo radome kefyro ir mėsos. Net ne mėsos, o riebių mėsos trupinių, kuriuos jie gauna iš mėsos likučių išgarinę riebalus“, – su pasibaisėjimu pasakojo D.Filmanavičiūtė.
Nepaisant patirto „strioko“, į Serbiją D.Filmanavičiūtė norėtų sugrįžti darkart: „Kadangi Belgradą jaučiuosi išmaišiusi kiaurai išilgai, mielai sugrįžčiau atidžiau pasižvalgyti po Serbijos gamtą. Ten traukia ir nauji pažįstami – kai kurie iš jų jau lankėsi Vilniuje ir, patikėkite, jų įspūdis ne mažiau teigiamas nei mūsų.“
