Su V.Matijošaičiu jubiliejaus, o kartu ir jo vardadienio, išvakarėse susitinkame jo kabinete. Kaip visada, nebijodamas pašmaikštauti, jis ištiesia parankę ir palydi mane iki savo darbo stalo, klesteli į patogią kėdę ir pirmasis užduoda klausimą: „Tai apie ką kalbėsime?“. „Apie gyvenimą“, – atsakau jam. Visvaldas šypteli: „Pati svarbiausia tema.“
Mintys iškart nukrypsta į rytojų. Paklaustas, kokiomis nuotaikomis pasitinka šešiasdešimtmečio jubiliejų, V.Matijošaitis atsako, jog darbinėmis: „Nejaučiu, kad man – tiek metų, bet veidrodis išduoda. Kaip po gero kapitalinio remonto, kol kas važiuoju kaip „Ferrari“.
Per savo gyvenimą esu matęs žmonių, kurie buvo aktyvūs, bet tik stabtelėjo – visam laikui. Ir išėjo. Geriausia yra judėti.
– Šešiasdešimt metų – daug ar mažai?
– Manau, kad daug. Ačiū Dievui ir medikams, kad pavyko sulaukti tokio amžiaus. Ačiū ir mano šeimai, miestiečiams, kurie išrinko mane meru. Nes galiu turėti šiek tiek ramesnį gyvenimą. Nors visam miestui neatrodo taip, kad aš čia ramiai gyvenčiau. Atrodo, kad su visais kariauju. Bet turiu gerą komandą, todėl ir tų pokyčių daug.
– Esate iš tų žmonių, kurie švenčia gimtadienius?
– Nepriklausau tai kategorijai. Dažniausiai švęsdavau šeimos rate. Kol dar buvo žmona gyva. Pastaruoju metu nešvęsdavau gimtadienių. Net ir kai sukako penkiasdešimt, minėjom tai tik su žmona ir keliais draugais iš „Vičiūnų“ kompanijos. Išvažiavom į Kubą ir pakeliavom.
– Kaip ruošiatės atšvęsti šį jubiliejų?
– Iš anksto buvau užsisakęs patalpas. Ilgai galvojau, ar švęsiu, ar nešvęsiu. Galiausiai apsisprendžiau. Grįžęs iš ligoninės ėmiau jaustis kaip svečias šiame pasaulyje, tad pamaniau, kad gal reiktų ir pasilinksminti. Tuo labiau kai pradeda tau drausti iš visų kampų, laiką šventimų apriboja. Labiau norisi (šypsosi).
– Keletą kartų užsiminėte apie metą, kuomet teko gultis ant operacinės stalo. Kaip jaučiatės šiuo metu? Ar tai buvo sukrėtimas, privertęs labiau skubėti, semti gyvenimą rieškučiomis, ar kaip tik, sulėtinti tempą?
– Nei skubėti, nei sustoti neprivertė. Kauno medikams galiu tik padėkoti. Ypač Rimantui Benečiui. Žmogui, kuris laikė mano širdį rankose. Kito mediko, Algimanto, nebėra jau gyvo. Pasimirė prabėgus mėnesiui po mano operacijos. Nebuvo susitvarkęs pats širdies.
Niekas nepasikeitė, nesustabdė, prie žemės taip pat nepripratino (šypteli). Kai pagalvoji, niekas nepasikeistų, ar tu čia būtum, ar nebūtum. Kol čia esame, reikia visiems dėkoti, galvą, akis pakelti į dangų ir toliau dirbti. Jei sustosi, tuomet sustosi. Per savo gyvenimą esu matęs žmonių, kurie buvo aktyvūs, bet tik stabtelėjo – visam laikui. Ir išėjo. Geriausia yra judėti.
– Sugrįžkime trumpam į vaikystę, jaunystę. Kiekvienas įsivaizduodavome, kuo norėtume būti užaugę. O jūs turėjote viziją? Kaip manote, viršijote paties savo lūkesčius?
– Vaikystėje net nežinojai, kad toks gyvenimas kažkur tai buvo už Tarybų Sąjungos sienų. Žinojai, kad dirbsi kažką ir tiek. Mažas būdamas žaisdavau su mašinėlėmis, norėdavau jas konstruoti, remontuot, tokius mokslus ir pasirinkau. Esu baigęs Vilniaus inžinerinį statybos institutą, automobilių ir autoūkio specialybę. Ji tokia pat, kaip ir dabartinio Lietuvos premjero Sauliaus Skvernelio. Tik jis jaunesnis už mane.
Nebuvo tais laikais lūkesčių ar tolimų svajonių. Ant arklių nejodinėdavai, galvodavai, kaip užsidirbt, pragyvent, kad vaikai turėtų ką valgyti. Kitoks buvo laikas. Vėliau, kai buvo atkurta nepriklausomybė, jau pasidarė įdomiau.
Nebuvo tais laikais lūkesčių ar tolimų svajonių. Ant arklių nejodinėdavai, galvodavai, kaip užsidirbt, pragyvent, kad vaikai turėtų ką valgyti.
– Artėjantis gimtadienis daugelį žmonių priverčia susimąstyti apie prabėgusį laiką, gyvenimo prasmę, norimus nuveikti darbus, didžiausias klaidas. Turėjote tam laiko?
– Taip, klaidų padarydavau. Bet ar jos buvo didžiausios – nepadėsi ant svarstyklių ir nepasversi. Svarbu yra pripažinti savo klaidas ir jas ištaisyti. Nebūt ožiui, nebūt avinui. Kaip aš sakau, nebūt tikram žemaičiui. Dirbu dažnai su žemaičiais, tai jie tikrai turi tokią savybę. Galbūt mano amžinatilsį žmona mane taip įpratino, jog suklydus reikia keisti, taisyti viską. Kam laukti?
– Ne kartą užsiminėte apie savo mylimą žmoną. Jos praradimas buvo tikriausiai skaudžiausias jūsų gyvenime smūgis. Kaip reikia po to atsitiesti? Susitaikyti? Ar suradote ramybę? Atsakymą, kodėl taip nutiko?
– Kai žmona dar buvo gyva, dažnai pakalbėdavome apie išėjimą. Žinodavome, kad kartu visą gyvenimą nebūsime. Kad kažkuris pirmas išeis. Bet visada manydavau, kad pirmas būsiu aš. Daug rizikos faktorių: rūkiau, vartojau alkoholį. Nepopuliariai gyvenau. Negyvenau griežtai pagal dienotvarkę. Nesitikėjau, kad taip nutiks, kaip nutiko.
Praradau patį brangiausią žmogų, tą, kuris, žinojau, net man praradus viską, eis kartu į bedugnę. Kada žmogus yra brangus, tu jo neišbrauksi taip lengvai iš atminties. Ir kažkas kitas atėjęs nepakeis jo.
– Neseniai „Žalgirio“ arenoje vykusio renginio metu, kuomet buvo pristatomas globėjų darbas, už kurį Kaune bus mokamas atlyginimas, kalbėdamas scenoje itin susigraudinote. Kas tuomet nutiko? Ar merą lengva sujaudinti?
– Iš tiesų tuomet labai susigraudinau. Prisiminiau tuos 1988 ar 1987-tus metus, kada Armėnijoje buvo žemės drebėjimas. Ir prisiminiau pokalbį su žmona, kai turėdami du sūnus, kreipėmės į įvairias instancijas, norėdami įsivaikinti vaiką ar du iš Armėnijos. Kad jie neliktų našlaičiais. Mes buvome pajėgūs užauginti didesnį būrį. Buvome jauni, dirbantys. Nepavyko įsivaikinti, o tai labai nustebino.
Neseniai buvo atėjęs Armėnijos ambasadorius, kuris patikino, kad vis dėlto pas juos yra vaikų namai, tačiau beglobių vaikų labai nedaug. Džiaugiuosi, jog surinkome Kaune komandą, kuri kovos už tai, kad neliktų vaikų namų, kad visi vaikai gyventų šeimose.
Beje, vakar sutikau vaikystės laikų draugą, kurio dukra žuvo 19 metų. Jis įsivaikino dvejų metų berniuką. Dabar tam mažyliui jau septyneri. Aš draugui ranką paspaudžiau už tokį poelgį. Pasakiau, kad šaunuolis.
Prisiminiau pokalbį su žmona, kai turėdami du sūnus, kreipėmės į įvairias instancijas, norėdami įsivaikinti vaiką ar du iš Armėnijos. Kad jie neliktų našlaičiais.
– Noras įsivaikinti išliko? Ar turėdami du sūnus, su žmona nemąstėte apie dukrą?
– Vienam tai jau sunku padaryti. Per garbaus amžiaus esu. Nerizikuočiau. O dukros norėjome, bet žmonai dėl sveikatos buvo uždrausta turėti daugiau vaikų.
– Pakalbėkime apie jūsų darbinę sritį. Ar tiesa, kad nesitikėjote, jog tapsite Kauno meru?
– Man staigmena buvo tai, kad jojant į mūšį reikėjo kaitalioti arklius. Kai prieš prasidedant rinkimų kampanijai buvo paskelbta, jog vyks nepriklausomi merų rinkimai. Jei tai būtų buvusi pirma kadencija savivaldybėje, gal būčiau ir nesiryžęs.
Šiaip buvo gaila palikti privatų verslą, išeiti iš „Vičiūnų“, nes esu sėslus. Nedaug darbų pakeitęs. Nesakau, kad visai pasitraukiau iš verslo – pasikalbame vis su sūnumi apie jį, su vadovais. Tik gaila tų žmonių, kuriuos tu kažkada surinkai, kurie tavimi patikėjo, su kuriais ir alaus bokalu dalinaisi. Gaila juos buvo palikti. Vadinu tuos žmones chebra.
– Ar dažnai su sūnumi aptariate verslo reikalus? Ar dažnai jis kreipiasi patarimo?
– Mes gyvename visi šalia vienas kito. Jaunesnysis sūnus dar gyvena miesto centre, bet greitai atsikels ir apsistos kitoje mano gatvelės pusėje. O vyresnysis su šeima gyvena už 300 metrų. Po žmonos žūties buvau šiek tiek apleidęs namus, nedidinau namų komforto zonos. Dabar jau baigiau įsirengti baseiną, turkišką pirtį. Žiemos sode liko tik pasisodinti medelius.
Daug buvome ką su žmona padarę, bet po jos mirties buvau nutraukęs darbus. Nenorėjau. O dabar jau vaikai, anūkai, kaimynų vaikai ateina dažnai baseine pasiplaukioti.
– Kiek senelis skiria laiko anūkams? Gal ruošiate pamokas kartu?
– Ne, pamokų kartu neruošiu. Jie savarankiški, moka patys mokytis. Tam yra tėvai, kad prižiūrėtų. Mano mama, nors ir buvo lietuvių kalbos mokytoja, su manim pamokų taip pat neruošdavo. Visad žinojau, kad mokausi sau. Ir jie turi tai suprasti.
– Vis dėlto, tikėtina, jog turite tam tikras vertybes, kurias norėtumėte, jog ir jie perimtų, tam tikras pamokas išmoktų?
– Sudėtingas klausimas. Nesu apaštalas, kad mokyčiau. Gal patarčiau tai, ką daro, daryti padoriai. Eiti iki galo, o suklydus taisyti. Nepajėgiant kažko, susirasti draugų, kas padės. Daug ką galima prikalbėti, bet tai bus lyrika.
– Sunkiau būti verslo žmogumi ar suktis tarp politikų?
– Versle įdomiau, bet kartu ir sunkiau. Versle, jei paslysi, suklysi, rizikuosi prarasti viską. Tu atsakai už daug kitų žmonių, kurie, tau suklydus, prarastų darbus. O būnant meru, kaip besielgtum, viską amortizuos stebuklingas žodis „miesto biudžetas“.
Nenorėjau aš merauti. Nebuvo tokių planų. Buvau susidėliojęs taip, kad po šešiasdešimtmečio atsitrauksiu nuo visko – su žmona pakeliausime. Pagyvensim sau. Ruošiau tam sūnus. Tapus meru, vienam iš jų anksčiau teko stoti vietoj manęs. Anksčiau dar dažniau apsilankydavau įmonėje, dabar jau jie nebe taip dažnai tariasi. Manau, prabėgus keleriems metams, iš viso nebesitars.
Nenorėjau aš merauti. Nebuvo tokių planų.
– Kas sunkiausia būnant Kauno meru? Ko atsisakytumėte, jei galėtumėte?
– Niekad nesuprasiu valstybės viešųjų pirkimų sistemos. Jeigu man tokį krūvį uždeda, kad aš negaliu pigiau ir naudingiau nusipirkti, vadinasi, manimi nepasitiki. Bet gal yra daugiau tokių žmonių, kuriais nepasitiki, todėl ir tokios taisyklės. Man asmeniškai jų tikrai nereiktų. Ir Kauno savivaldybėje tokių taisyklių nereiktų. Nes visi pradėjo pažinti skaičius, kainas. Neįsiūlyčiau trigubai brangesnės tau suknelės, jei žinotum jos kainą.
– Bus antra kadencija?
– Ne, nemanau. Mano komandoje yra jaunesnių puikių kandidatų.
– Kokios dabar idėjos sukasi mero galvoje?
– Turiu planų. Tik jie ne vien mano. Per silpna galva, kad tik vienas planuočiau. Miestas, kaip mes juokiamės, turi būti kaip Niujorkas, tik su šiek tiek mažesniais dangoraižiais. Kranų skaičius, jei pastebėjote, Kaune smarkiai išaugo.
– Visi įpratę matyti jus pasitempusį, su kostiumu, kaip labai stiprią asmenybę. O jūs pats save kaip pristatytumėte?
– Išpažinties neatliksiu, bet kostiumų nemėgstu. Man smagiau su džinsais. Kažkada žmona Briuselyje vykusioje žuvų produktų parodoje pasakė: „Jūs čia visi kaip pingvinai vaikštote vienodi – tamsūs kostiumai, kaklaraiščiai.“ Esu tikras avinas. Jei paskaitytumėte horoskopą, esu tikrų tikriausias avinas.
– Tikite horoskopais?
– Tikiu. Savuoju tikiu, nes labai atitinka.
Esu tikras avinas. Jei paskaitytumėte horoskopą, esu tikrų tikriausias avinas.
– O likimu?
– Ne, aš visad sakau, kad pats esi savo likimo kalvis.
– O Dievą? Esate tikintis žmogus?
– Kai su žmona keliaudavome, ar vykdavau kur su darbo reikalais, visad užsukdavau į bažnyčią, paaukodavau. Bet tai nėra tikėjimas. Vis dėlto, jei užeini, reiškia, pagalvoji kartais. Bet šiaip save laikau netikinčiu.
– Keliaudamas atradote įspūdingą kampelį, kur, galbūt, norėtųsi praleisti senatvės dienas?
– Kaunas. Vičiūnai. Ten ir apsistojau, kur norėjau gyventi (šypteli). Keliaujant labiau įspūdį padarė tos vietos, kurios žmonijos mažiausiai liestos. Pavyzdžiui, Etiopija. Važinėjausi po ją motociklu. Kuba patiko, bet tuoj ji bus sugadinta.
– Kur vyksite artimiausiu metu?
– Keista, anksčiau per savaitę turėdavau po keletą kelionių. Darbo reikalais. O dabar visai nebenoriu keliauti. Tie 25 metai neišlipant iš lėktuvo padarė savo. Nežinau, kiek kartų aplink žemę apskridau. Vien jau „Vičiūnų“ prekės keliauja į 56 šalis. Filialai įsteigti 18-oje valstybių. Pasidariau tinginys. Balandžio 24 d. skrisiu į Briuselį, į žuvų parodą. Pažiūrėsiu, kas pasikeitė per keletą metų.
– O atidarius namuose šaldytuvą rastume daug „Vičiūnų“ produkcijos?
– Tikrai rastumėte. Dažniausiai savo parduodamą produkciją ir valgau, nes ji sveika.
– Pats mėgstate gaminti?
Laimingas. Bent jau buvau. O dabar esu žmogus ir viskas.
– Nekepu, nesigaminu ir niekada to nemėgau daryti. Mano gamyba baigiasi kiaušinio išvirimu ar iškepimu. Ir šalia dešrelė. Atsidarau varškės pakelį. Firminis patiekalas toks pat, kaip ir daugelio vyrų (šypsosi).
– O kaip atsipalaiduojate? Gal kada galima sutikti jus su meškere rankose?
– Ne, slieko nevažiuoju į tvenkinį pamirkyti. Dažniau su šautuvu vaikštau. O atsipalaiduoju kaip visi normalūs vyrai (nusijuokia). Į blaivybės kompaniją manęs tikrai nepriimtų. Viskas, kas vartojama ir naudojama saikingai, kaip seneliai sakydavo, – į sveikatą. Anksčiau mėgdavau ir su burlente pasikankinti.
– Knygas mėgstate skaityti?
– Ne, nemėgstu.
– Naujas gyvenimo etapas, kuomet tapote meru, jums suteikė daugiau draugų ar priešų?
– Daugiau draugų davė. Bet davė ir priešų. Tokių tikrų – labai nedaug. Gal kažkam kažką sutrukdžiau, tai iš pradžių jie buvo tapę priešais, bet vėliau viską išsprendėme.
– Esate principingas žmogus? Yra tokių dalykų, kurių niekuomet neatleistumėte?
– Kai buvo gyva žmona, mane vis pakoreguodavo. Nuramindavo. Aš juk avinas. Dažnai norisi nuleisti galvą ir eiti ragais į priekį.
– Daug žmonių jus pažįsta tokį, koks esate? Prisileidžiate lengvai kitus?
– Prisileidžiu. Štai senajame mano darbe, „Vičiūnuose“, yra stiklinės durys, sienos. Tam, kad nereiktų spėlioti, aš užsiėmęs ar ne, visi matė. Patinka man prisileisti žmones. Patikdavo ir su baidarėmis paplaukioti, ir sporto sąskrydžiuose dalyvauti.
– Dabar tam nebelieka laiko?
– Ne, nebelieka. Šešiasdešimt metų savo duoda. Jaunimas kartais nori vieni paplaukioti. Vis dėlto nejaučiu, kad „Vičiūnų“ kolektyvas būtų nuo manęs nusisukęs, nepakviestų kažkur. Nėra taip, kad vengtų, sakytų: „Ai, tas senis“. Nesivaržo manęs jie.
– Galite save vadinti laimingu žmogumi?
– (Trumpam susimąsto) Laimingas. Bent jau buvau. O dabar esu žmogus ir viskas.
Šešiasdešimtmečio minėjimo šventė penktadienio vakarą ruošiama „Žalgirio“ arenos restorane. Puotoje dalyvauti pakviesta apie 150 svečių: draugai, bičiuliai, verslo partneriai, kolegos, artimieji. Tarp jų – ir Danielius Bunkus. Svečiams jubiliatas pateikė prašymą nenešti jokių dovanų ar gėlių. Norintiems pasiūlyta paaukoti Irenos Matijošaitienės labdaros fondui.
Šventės, kuria labiausiai rūpinasi Visvaldo gyvenimo draugė Loreta, metu koncertuos „Saulės kliošas“, Linas Adomaitis ir Egidijus Sipavičius. Vakarą ves Gintaras Mikalauskas. Vidurnaktį laukia šventinis fejerverkas.
