Igno (17 m.), Justo (16 m.), Gretos (14 m.), Jono (8 m.), Juliaus (12 m.) ir Mato (3 m.) mama Dalia, sako, kad Motinos diena jai yra kiekvieną dieną.
Ji džiaugiasi būdama šešių vaikų mama ir mano, kad vaikai į jos ir vyro gyvenimą atnešė labai daug. „Motina Teresė sakė, kad geriausi mokytojai yra vaikai. Tai tikrai patyriau – kuo daugiau vaikų, tuo daugiau ir išmoksti. Kiekvienas vaikas yra stebuklas, Dievo tau palydėjimui patikėta dovana. Tu jį lydi, o jis lydi tave. Kiek viso būčiau nepatyrusi, nepamačiusi, neišgirdusi, ar nesupratus – jei ne jie“, – svarsto D.Maknickienė.
Neseniai Dalia „Facebook“ tinkle sukūrė paskyrą „Vilnės“, kurioje ji siūlo įsigyti vienetinių, jos rankomis nuveltų vilnonių šlepečių. Po jomis slepiasi graži idėja, nes moteris visus surinktus pinigus skirs savo talentingų vaikų muzikiniam ugdymui.
Dalia pasakoja, kad augant vaikams, auga ir finansinių resursu poreikis, todėl ji ėmė pardavinėti savo autorinius darbus ir taip padėti vaikams tobulėti. Su D.Maknickiene kalbamės, apie tai, ką reiškia būti mama.
Prieš dvejus metus internete sklido filmukas, kuriame, buvo renkami kandidatai į nuostabiausią, bet sunkiausią darbą pasaulyje, kaip vėliau paaiškėjo, tai buvo mamos pareigos. Pritariate, kad vis dėlto, tai sunkiausias darbas?
Būti mama man pirmiausia yra džiaugsmas ir matyt mano tikrasis pašaukimas. Mano išmintinga močiutė, sulaukus 102 metų, sakė, kad sunkiausias darbas yra malda, vaikų auginimas antroje vietoje. O buitinius rūpesčius dalinamės visi ir jų nesureikšminame.
Esu dėkinga savo mamai, kuri man palengvina kasdieniškus dalykus. Ji gyvena su mumis ir labai daug padeda. Anksčiau labai kreipdavau dėmėsi, kad batai ne vietoje, arba kodėl puodelis neišplautas. Buvo laikas, kai tas labai erzindavo, bet dabar kažkaip sąmoningai pradėjau sau sakyti, kad tai nėra patys svarbiausi dalykai.
Ar nesinori kartais atostogų ar bent kelių akimirkų sau tame sudėtingame darbe?
Vienai būti nesinori, nebent dviese, kartu su vyru, kartais norisi kažkur trumpam ištrūkti, nes abu vienodai atiduodame save šeimai. Negaliu sakyti, kad viskas yra ant mano pečių, mes visais rūpesčiais dalinamės. Šeima yra tas pagrindas, kuris mano kaip mamos darbą palaiko.
Buvo laikas, kai savęs ieškojote medicinoje, filologijos moksluose, tačiau pasirinkote mamos darbą, ar dabar netrūksta profesinės veiklos?
Atėjo toks etapas, kai mūsų vaikai muzikoje jau kai ką pasiekė. Todėl aš save realizuoju būdama mama-vaikų vadybininke. Turiu viską suorganizuoti: pasiruošimas koncertams, konkursams, egzaminams, muzikinėms kelionėms.
Bet jei kalbėti apie savo kūrybinių jėgų realizavimą, tai atradau vilną, kuri man arti širdies. Prieš kelerius metus pradėjau velti „Vilnes“ šlepetes. Man patinka procesas, o aplinkiniams rezultatas.
Dalia, jums teko gyventi JAV, ar galite palyginti, kaip skiriasi vaikų auklėjimas ten ir Lietuvoje?
Kai gyvenome JAV mes tu Tomu buvome labai jauni, ten mums gimė pirmas sūnus, tačiau 1999 metais, kai Ignui buvo 8 mėnesiai mes grįžome į Lietuvą. Taigi nesigilinau į amerikietiško auklėjimo principus. Lyginant Lietuvą su JAV, tai ten egzistuoja kitas gyvenimo tempas ir bendrai ten visai kitas pasaulis. Natūralu, kad ir vaikų – tėvų santykis kitoks nei pas mus.
Jie auga be televizoriaus, ribojame laiką prie kompiuterio, stengiamės jų neapkrauti tuo srautu, kuris blaško ir trukdo augti tvirtiems.
Aš visada juokauju, kad mes vaikus auklėjame, kaip prieš šimtą metų, galima sakyti, kad esame tokie savotiškai „atsilikę“. Jie auga be televizoriaus, ribojame laiką prie kompiuterio, stengiamės jų neapkrauti tuo srautu, kuris blaško ir trukdo augti tvirtiems.
Vaikui reikalinga saugi aplinka, be blaškymo. Mano mylima teta sakydavo: jei nori daug duoti savo vaikui – neduok nieko. Sudarydamas sąlygas vaikams gyvenime rinktis tai kas yra vertingiau, jiems padedi užaugti laisvais žmonėmis.
Esame katalikai, iš ten kyla ir šeimos vertybės. Taigi ir vaikų auklėjimas paremtas mūsų tikėjimo principais. Man atrodo, kad tai yra stipru, nes užaugęs žmogus turi turėti pagrindą po kojomis, o jis ateina iš vaikystės. Kai turi tvirtą pagrindą, tai jei gyvenime teks kristi žemyn, tu turėsi, nuo ko atsispirti, kad vėl pakiltum.
Kaip nutiko, kad jūsų vaikai taip paniro į muziką? Kaip pavyko, kad jie tokioje jaunystėje jau gali didžiuoti pasiekimais?
Kai vyras baigė mokslus Kalifornijos universitete Santa Barbaroje nusprendėme grįžti į Lietuvą ne tik dėlto, kad pasiilgome savo žemės, bet ir dėlto, kad norėjome, jog vaikai mokytųsi Lietuvoje, savoje kultūrinėje aplinkoje, kur pradinis ir vidurinis – ypač muzikinis – išsilavinimas yra pakankamai aukšto lygio
Džiaugėmės, kad vyriausias sūnus Ignas buvo priimtas į Čiurlionio menų mokyklą. Kai kitiems atėjo laikas rinkti mokyklas juos taip pat nuvedėme ten. Mums labai pasisekė, kad visi vaikai turi puikius muzikinius duomenis. Čiurlionio menų mokykloje vaikai išmoksta patys daug dirbti siekiant rezultato, išsiugdo stiprų atsakomybės jausmą, o be to kasdien prisiliečia prie nepaprastai gražių dalykų – pasaulinio muzikos lobyno.
Matas (3 m.) dar per mažas vaikščioti į mokslus, bet labai mėgsta groti violončele arba fortepijonu, jau yra sulaužęs du smičius. Jis turi polinkį į muziką ir jį traukia instrumentai, tai natūralu, nes dar negimusį jį nuolat supo muzika. Jonas (8) turi idealią klausą ir groja smuikeliu, sesės Gretos pavyzdys jį įkvėpė, nors groti užsinori retai.
Jam reikia priminti ir su juo pabūti, kad vyktų procesas. Julius (12 m.) groja violončele ir muziką perima labai noriai bei turi gerus duomenis, tačiau ir jam vis dar tenka priminti, kad jau laikas pagroti. Mažiesiems reikia daugiau dėmesio, kad neužmirštų tobulinti savo įgūdžių.
Su Greta, Justu ir Ignu yra visai kitaip, nes jie jau beveik suaugę žmonės, turi atsakomybės jausmą, siekia tikslo. Greta (14 m.) groja smuiku ir šiais metai atsivėrė kaip muzikė, ji pajuto, kad gali. Dalyvavo Balio Dvariono konkurse ir labai tam nuoširdžiai ruošėsi, kasdien repetavo be jokių priminimų. Ji muzikali, rašo eilėraščius, daug skaito, namo parneša dešimtukus. Justas (16 m.) groja fortepijonu, yra sportiškas ir turi tvirtą nuomonę.
Dalyvauja konkursuose ne tik Lietuvoje ir laimi pirmas-antras vietas. Ignas (17 m.) turi ypatingą talentą. Jam iki šiol nereikėjo daug dirbti, kad kažką išmoktų, bet dabar jau pats supranta, kad reikia labai daug pastangų, kad atlaikytum didelę pasaulinę konkurenciją ir kad būtum tarp geriausių. Padedamas M.Rostopovičiaus fondo, p. G.Kuprevičiaus, bei šv. Kristoforo Rotary klubo paramos Ignas važinėja į meistriškumo kursus, konkursus, festivalius visame pasaulyje.
Tai jam duoda labai daug, keliaudamas pamatai pilnesnį kontekstą ir realiau įsivertini. Ignas tvirtai žino, kad gali eiti toli. Šiuo metu jis ruošiasi prestižiniam „PianoTexas“ festivaliui, kur susirinks 24 geriausi pasaulio jaunieji pianistai, o Ignas ten bus vienas iš tik kelių ten pakviestų europiečių.
Kaip jums savo dėmesį pavykstą padalinti 6 vaikams?
Todėl kartais jaučiuosi lyg mama iš archajiškų laikų, ta gerąja, amžinąja prasme – esu moteris, kurios karjera yra mama.
Būna sudėtinga, gal tai ir sunkiausia. Kartais save kaltinu, kad daugiau dėmesio skiriu mažiukams Matui, ir Jonui, o paaugliai Ignas, Justas, Greta ir Julius lieka šiek tiek nuskriausti. Kartais būna sudėtinga surinkti visus krūvon. Sekmadieniais tai pavyksta geriausiai nes visi kartu einame į šv. Mišias, pietaujam arba vykstam į svečius.
Būna ir taip, kai esu labai užsiėmus ateina Greta, pradeda pasakoti jai svarbų dalyką, tuomet turi viską mesti ir klausyti, nes supranti, kad daugiau tokio momento nebus. Tai bus prarastas laikas, tu nebeturėsi to bendravimo. O jei tokios situacijos bus dažnos, vieną dieną vaikas nebekalbės su tavimi.
Su savo mažaisiais reikia būti visada, o ne kelias minutes per dieną. Man pasisekė, kad man nereikia išeiti į darbą. , kad galiu visą savo dėmesį skirti šeimai ir vaikams. Todėl kartais jaučiuosi lyg mama iš archajiškų laikų, ta gerąja, amžinąja prasme – esu moteris, kurios karjera yra mama. Kas gali būti prasmingiau nei užauginti pasauliui žmogų?
TAIP PAT SKAITYKITE: Dainininkė Milita Daikerytė apie mamą Sonatą: „Viena kitai esame gyvenimo mokytojos“
Pirmagimę Ūlą sūpuojanti Ugnė Katelynienė: „Šįmet Motinos diena man kitokia“
