Kuo šiemet bus įdomūs, kitokie nei praėjusiais metais „Sidabrinės gervės“ apdovanojimai?
Kiekvienos „gervės“ turi tam tikrą, visą šventę jungiančią temą, šios „gervės“ – ne išimtis. Šiemet bandysime daryti eksperimentą: kad žiūrovui, sėdinčiam salėje, tiesioginės transliacijos metu netektų stebėti reklaminių pauzių, jų metu gyvai gros ir savo koncertinę programą atliks Kauno bigbendas. Taigi nebus pauzių, bus vientisas renginys.
Šiemet į šį renginį pirmą kartą nuspręsta parduoti bilietus – jų planuojama parduoti apie 400. Kodėl buvo sugalvota ši naujovė?
Tai dar vienas eksperimentas. Kaip žinia, šiemet ir į „Grammy“ muzikos apdovanojimus pirmą kartą buvo parduodami bilietai. Norime šiek tiek praplėsti auditoriją, nes iki tol buvo dalinami kvietimai žmonėms, kurie yra vienaip ar kitaip susiję su kinu, o paprastas žiūrovas, kuris mėgsta kiną, negalėjo patekti į renginį ir iš arti pamatyti, kaip atrodo aktoriai, režisieriai. Dabar norintieji tokią galimybę turės.
Šių metų „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų pristatyme buvo teigiama, kad renginyje ironiškai pažvelgsite į Amerikos kino apdovanojimus. Kaip tai atsispindės?
Kol kas nenoriu išduoti paslapčių. Aš visada linkęs šmaikščiai pajuokauti tiek iš savęs, tiek iš tam tikrų situacijų. Tai nebus tiesmuka, tai bus su tam tikra ironijos doze, nes mes visi lietuvaičiai turime tam tikrą siekiamybę – kas atsidurti Europoje, kas – Amerikoje. Kaip žinia, prieš Pirmąjį ir po Antrojo pasaulinio karo bei šiuo metu didžiulės emigracijos bangos plūsta į Ameriką. Kai pradėjau domėtis, sužinojau, kad pačiame Holivude dirba begalė lietuvių kilmės žmonių – ne tik kaip aktoriai, bet ir kaip scenarijaus autoriai ar techniniai darbuotojai. Su ironišku žvilgsniu pažiūrėsime, kuo skiriamės mes ir jie, kuo skiriasi mūsų ir jų vaidyba. Palyginimais pabandysime padaryti šmaikštų ekskursą. Prie renginio scenarijaus rašymo prisideda žurnalistai Marijonas Mikutavičius ir Jurga Klimaitė-Riebling. Kol kas mums viskas sekasi neblogai, žinoma, scenarijus kasdien kinta – norime, kad viskas atrodytų kuo geriau.
Apskritai Latvijoje kino situacija yra šiek tiek geresnė – jie sulaukia daug investicijų iš rytų, vakarų, o Lietuvoje situacija pablogėjusi – visiškai subyrėjusi kino studija kaip bazė.
Jūsų žmona Viktorija – latvių kilmės aktorė, todėl turbūt neišvengiamai esate susipažinęs su šios šalies kinu. Gal galite palyginti dabartinę lietuviško ir latviško kino situaciją?
Iš savo patirties galiu pasakyti, kad latviai kuria tikrai daugiau kino ir kiek man yra žinoma, valstybė turi daugiau galimybių labiau finansuoti kiną – per metus sukuriama bent 3-4 valstybės finansuojami filmus. Latvijoje taip pat yra nemažai privačių, rimtų kino studijų. Mano uošvis verda tame katile ir pats bent kas antrus metus sukuria filmą. Apskritai Latvijoje kino situacija yra šiek tiek geresnė – jie sulaukia daug investicijų iš rytų, vakarų, o Lietuvoje situacija pablogėjusi – visiškai subyrėjusi kino studija kaip bazė. Ji kažkada puikiai gyvavo, buvo bandymų ją atgaivinti, bet, deja, važiuojant pro šalį dabar matysime, kad ten – tik griuvėsiai. Kino kūrėjai, prieš kuriuos lenkiu galvą, dabar išsibarstė per visą miestą ar net miestus ir dabar dirba mažose studijėlėse. Jie vis vien sugeba susijungti ir kurti kiną. Gausus šiųmetis kino derlius rodo, kad kinas nestovi vietoje, kad yra jaunų, talentingų ir norinčiu kurti kiną žmonių, nors tai daryti šiais laikais yra labai sunku.
„Sidabrinių gervių“ vertinimo komisija apgailestavo, kad šiais metais konkursui buvo pateikti tik trys pilnametražiai filmai. Kaip manote, kodėl toks negausus šis skaičius?
Greičiausiai – krizės įtaka, tačiau nepaisant jos visgi kažkiek yra kuriama. Galbūt tokioje situacijoje viskas turėjo sustoti, tačiau ne – kūryba juda į priekį. Trumpo metro filmus galima šiaip ne taip sukurti padedant draugams, o pilnametražis filmas reikalauja didelių investicijų. Jei idėja gera, jei bent dalį jos pavyksta realizuoti, tai antrame etape nesinori filmo garsinti ar montuoti bet kaip, „už paskutines kapeikas“. Visi laukia normalios investicijos, kad būtų galima sukurti kokybišką produktą – tam be abejonės reikia pinigų. Kinas nėra pigus menas.
Ar esate susipažinęs su latviško kino apdovanojimų tradicijomis? Ar Latvijoje yra koks nors renginys, panašus į „Sidabrines gerves“?
Taip, vyksta ir aš buvau į tą renginį kelis kartus kviestas, deja, dėl užimtumo negalėjau dalyvauti. Ten į kiną žiūrima truputėlį kitaip, jam skiriamas didesnis dėmesys. Naujo filmo pristatymas – didžiulė šventė, pristatymas vyksta kino teatruose, apdovanojimai – labai iškilmingi. Latvijoje kino kultūra yra labiau susiformavusi. Žinoma, ten, kaip ir pas mus yra visokių nuotaikų – vieni vietinį kiną giria, kiti – peikia. Mūsų „gervės“ yra atskaitos taškas – tai vienintelis ryškus, pagarbus renginys kino kūrėjams. Ačiū dievui, kad turime žmonių, kurie nori jį organizuoti, nes didžiąja dalimi viskas rengiama už savus pinigus. Ketvirti metai, o valstybė neatkreipia dėmesio į tokią susiformavusią tradiciją, kurią reikėtų paremti ir padėti jai egzistuoti...
Ar susigiminiavimas su Latvijos kino atstovais jums suteikia didesnę galimybę pasireikšti vietinėje kino rinkoje?
Matote, su latvių kilmės aktore aš susituokiau jau dirbęs Latvijoje – ten tuo metu jau turėjau savo nedidelę terpę. Toliau viskas yra atsitiktinumai... Per filmavimus atsiranda kolegos, pažįstami, draugai – tiek režisieriai, tiek aktoriai. Mano filmavimasis Latvijoje buvo atsitiktinumas: po dviejų mėnesių filmo „Rygos sargai“ kūrimo nuo širdies smūgio mirė aktorius, kuris vaidino personažą, todėl teko jį pakeisti. Mane latviai susirado internete ir mano tipažas jiems pasirodė tinkamas. Aš negaliu pasakyti, kad Latvijoje kuriu labai daug, gal Lietuvoje netgi daugiau. Šiais interneto laikais visos kino kompanijos ar aktorių agentūros yra pasidalijusios įtakos sferas, dalinasi informacija apie aktorius, ieško jų pagal reikiamus tipažus. Šioje vietoje sienų nėra.
Kokių naujų savo darbų, vaidmenų netrukus pristatysite visuomenei?
Nenorėčiau bėgti toli į priekį – yra patvirtintų pasiūlymų kine, o teatre kol kas nežinau, koks kitas bus mano vaidmuo. Pastaruoju metu mano darbas daugiausiai susijęs su režisūra, jame yra šiek tiek valdininkiško darbo – antri metai esu Kauno muzikinio teatro vyriausias režisierius. Šią dieną daugiausiai statau spektaklius, bet niekada neatsisakysiu vaidmens kine. Norėtųsi palaikyti formą ir gauti aktorinių vaidmenų.
