„Neturiu paaiškinimo, kas su manimi darosi, bet aš bent kartą per savaitę pramiegu. Nepaisant to, kažkaip „vartomės“. Pradžioje buvo juokinga, paskui pyko, galiausiai eterio partnerė suprato, kad tai yra liga ir man atleido“, – juokiasi S.Stankus.
Dueto metų proga Simas apžvelgė santykius su kolege, radijo suteikiamas progas daryti kas patinka, proto viršenybę prieš balsą ir norą pabandyti save televizijoje.
– Simai, ar pavyko bent kažkiek įprasti keltis rytais ir ar įžvelgi kokius tokio ankstyvo darbo privalumus?
– Aš lyg ir įpratau, bet turiu tokią bėdą, kad nelabai susitvarkau su režimu. Protingi, subrendę žmonės, dirbantys panašų darba kaip aš, vakare gulasi su vištomis, vėliausiai 22 val., o aš tai tą padarau, tai aną, pasižiūriu filmų ar darbų prisigalvoju. Ir moku brangią kainą: už kelių eismo pažeidimus per tuos vėlavimus paklojau ne vieną šimtinę.
Kita vertus, rytinis darbas priverčia rimčiau žiūrėti į gyvenimą. Negali sau leisti to, ką gali kolegos, dirbantys nuo pusiaudienio. O smagiausia dalis – važiuojant namo piko metu stebėti, kaip kiti dar tik vyksta į darbus. Devintą valandą ryto ištarti „ačiū, darbus baigiau“ yra neįtikėtinai geras jausmas.
– Kaip sekasi dalintis laidos eteriu su Gabriele? Ar nekyla konfliktų?
– Gabrielė yra labai talentingas žmogus. Man 41-eri, o Gabrielei – 27-eri. Jos metų būdamas dar net nebuvau pradėjęs dirbti radijuje. Būna nukrenta aklai vištai grūdas. Tik nežinau, kas čia višta, o kas grūdas, kam labiau nuskilo – jai ar man. Bet bendras „vaibas“ – man taip atrodo, kad ir ji tai patvirtintų – mes kažkaip suėjome laiku ir vietoje, viskas limpa.
Abu turime savo charakterius, niuansus, kalbėjimo manierą, bet talento tikrai neatimsi. Esame ir panašūs, ir skirtingi - tai veža. Mes suprantame, kaip turi veikti duetas. Labai gerai, kai nereikia varžytis, kas daugiau žodžių pasakys. Neapsiplunksnavę viščiukai, pradedantys radijo laidų vedėjai sako: „Man neduoda pakalbėti“. Esmė paprasta – jei neturi ką pasakyti, tai nekalbėsi, o jei turi, tai tavęs niekas neužgniauš, nes tam ir yra duetas, kad du žmonės tilptų į studiją, o joje tris valandas būtų faina, linksma ir gera.
– Ką pačiam duoda darbas prie mikrofono?
– Man jis žiauriai patinka. Fantastiškiausias dalykas, kad būdamas savimi galiu daryti darbą, kuris man patinka. Nereikia verstis per galvą ar susigalvoti dalykų, kurie man nemieli. Dabartiniais laikais buvimas savimi, kalbant apie radiją ir televiziją, labai svarbus dalykas.
Turime daug radijo ir TV vedėjų, kurie štampuoja klišes – viskas iš lapo, visi gražūs ir nuostabūs. Aš gyvenu eteryje. Radijas leidžia man būti savimi, nemeluoti. Net ir eteryje, jei ryte man skauda dantį, einu ir sakau, kad man skauda, nesimaivau, kad už lango dar viena nuostabi diena.
Turėjau trejų metų pertrauką – pavargau nuo radijo ir emigravau į Švediją. Kai grįžau ir mane pasikvietė „Radiocentras“, išsikėliau sau vienintelę sąlygą – privalau turėti vidinį norą. Kai jaučiu tą patį norą ir profesionalumą iš Gabrielės, kai dirbu su partneriu, į kurį galiu daugeliu atvejų lygiuotis, pats pasitempiu.
– Ar darbui prie mikrofono specialiai lavinai savo balsą, ar viskas išeina natūraliai?
– Galėčiau primeluoti, kad esu gėręs visokių kiaušinių mišinių ir panašiai, bet nieko ypatingo nesiėmiau. Darau tai, ką galiu geriausiai. Visai kaip stalius, baldžius ar elektrikas. Tiek jiems, tiek man geri atsiliepimai ateina tik kaupiant patirtį, dirbant, dirbant ,dirbant. Niekada savo balso nesureikšminau. Man daug svarbiau ką ir kaip sakau. Džiugu, kad balsas kažkam patinka, bet nevaldomas jis gali prišnekėti visokių nesąmonių.
Esu girdėjęs, kad aktoriui blogiausias komplimentas, kai kas nors po spektaklio pasako, jog jis gražiai atrodė, graži jo apranga. Aktoriui juk svarbiau, ką jis daro, o ne kaip atrodo. Man lygiai taip pat – esu daug kartų kalbėjęs užkimęs: mažiau, bet taikliau. Tokiai atvejais supranti, kad protas už balsą skamba geriau.
– Esi iššūkių ir nuotykių mėgėjas. Kiek jų reikia paties gyvenime?
– Negaliu vietoje nusėdėti. Man nuolat reikia kažkokio tikslo, manyje yra kažkoks pirmyn varantis varikliukas. Neseniai filmavausi vieno prekybos centro reklamoje – patirtis maloni ir įdomi. Kai važiuoju ir matau reklamoje savo veidą su žolelėmis, nors apie grilinimą praktiškai nieko nežinau, man faina.
Gyventi turi būti smagu. Mokausi atrasti smagių, įdomių dalykų, nes jie veda į priekį. Kad ir prieš dešimtmetį vykusi akcija „Seibuti, pavaryk“. Teko pilnutėlėje „Siemens“ arenoje ir su Supermeno kostiumu bėgioti, ir su šokėjomis šokti, ir tarp rungtynių arbitrų įsimaišyti. Kinkos drebėjo, bet dariau. Viskas baigėsi amžina draugyste su Renaldu Seibučiu ir kiekvienąkart – geru jausmu.
Matot, vieniems patirti gerą jausmą užtenka ant saulutės knygą paskaityti, o man norisi kažką nuveikti.
– Kuris iš tų iššūkių buvo įsimintiniausias?
– Vien per pastaruosius metus nuveikta buvo daug. Sausio mėnesį žaidžiau prieš nacionalinę Lietuvos vyrų rankinio rinktinę. Su „Radiocentro“ komanda praktiškai išlydėjome ją į Europos čempionatą. Pelniau įvartį, nes leido (juokiasi). Spardžiau 11 metrų baudinius į Lietuvos futbolo rinktinės vartininko ginamus vartus. „IKI Velomaratone“ pirmą kartą dalyvavau 50 kilometrų lenktynėse. Ėjimo renginyje 5 kilometrus ėjau atbulas. Įsivaizduoju, kad tokius dalykus norėtų išbandyti daugelis, bet man tokios privilegijos tenka „Radiocentro“ dėka. Esu laimingas, nes man nuskilo daryti dalykus, kurie yra „prie širdies“.
– Gal yra ir svajonės ar tikslai, kurie varo į priekį?
– Man viskas gyvenime klojosi natūraliai. Tiesa, ne visi gyvenimo įvykiai „sukrito“, nes esu išsiskyręs, bet su darbiniais reikalais viskas gerai. Kai galvoju, ar čia Dievo pirštas ar sėkmė, tai manau, kad tie, kurie nuoširdžiai daro ir stengiasi, jiems ir „sukrenta“. Vietoje sėdėdamas vargu ar to sulauksi. Konkrečių tikslų išsikėlęs neturiu. Man kiekvienos dienos tikslas yra kovoti su vidiniu tinginiu, laiku pabusti ir nepavėluoti į eterį, padaryti geriau nei vakar, jausti sveiką konkurenciją, stengtis, nežiūrėti į smulkmenas pro pirštus.
Gali greitai išpuikti, šokti ant aukštos bangos, bet žinai, aukštai šokęs, žemai ir krisi. Gali pasileisti plaukus ir galvoti, kad esi viską pasiekęs, kvailioti, pirkti brangiausius dalykus, bet jei sustosi, viskas baigsis, tau šakės. Už nugaros išsirikiavę šimtai talentingų žmonių. Galbūt iš šono atrodo, kad radijo laidų vedėjas - „pop“ ar „posh“ profesija, bet taip nėra, nebūčiau čia, jei nieko nedaryčiau.
Kalbant apie svajones, su Gabriele galvojame apie bendrą televizinį projektą. Aiškaus dar nieko nėra, bet tikime, kad kažką galime duoti. Gabriele vienas kitą papildome, jaučiame ryšį, kada patylėti, kada kalbėti. To nenusipirksi. Kad vyras ir moteris vestų kažkokią televizijos laidą įdomiai, žmogiškai, artimai, šiltai – to Lietuvoje kol kas nematau.
