„Tėtis nelabai patenkintas, kad dalyvauju, o juo labiau, kad noriu dainuoti. Jis labiau norėtų, kad dirbčiau paprastą darbą, nuo dainavimo jis mane kažkiek norėtų apsaugoti, nes jis žino, kad tai nėra lengva“, – ketvirtojoje „Lietuvos balso“ laidoje kalbės Rita Donskovaitė.
Paklaustas apie savo dukrą humoro jausmo niekada nestokojantis Simonas Donskovas viską rėžia tiesiai: „Užauginau ją sąžiningą, dorą, ji turi tokius supratimus, kaip moralė ir atjauta, kas dabar yra deficitas. Dar ji yra pasaulio žliumbimo rekordininkė, ji gali verkti bet kada ir bet kur. Labai jautri, tikrai, – šypsodamasis apie dukrą pasakoja žinomas atlikėjas ir išduoda, ką reikia daryti projekto, komandai, norint su Rita scenoje sukurti tikrą šou. – Parodykite jai kraujo lašą, va tada turėsit šou, kokio dar nebuvote matę, nei dainuoti nereikės nieko. Ji tiesiog pabals, nukris ir gulės.“
Rita Donskovaitė šį sekmadienį laidoje atvirai papasakos, jog profesionaliai dainuoti niekada nesimokė, tačiau neapsakomas noras savo gyvenimą susieti su muzika jos neapleido nei viename žingsnyje. „Ispanijoje teko dirbti įvairius darbus, o paskui ten pat dirbau dainininke, tai nemoku apsakyti, kaip atsigaudavo širdis, tiesiog jaučiausi, kad buvau savo rogėse“, – apie savo išgyvenimus kalbės Rita.
Jos tėvas šiuo klausimu kategoriškas – norint dainuoti, o ypač profesionaliai, vien tik noro nepakanka, ypač projekte, kuriame pilnametystės nesulaukę dalyviai amą atima net tokią sceninę patirtį turintiems atlikėjams, kaip jis pats. „Muzika turi būti gyvenimo būdas. O jei dainuoti, kad tik šiaip padainuoti, nereikia to daryti iš viso. Tai galėdavo būti tik mano laikais – žmogus dirbdavo gamykloje, o vakare po darbo dainuodavo estradiniame ansamblyje. Bet dabar, jei ji nori dainuoti profesionaliai, o jei dar ir čia, konkurencinėje kovoje su jaunyste, tai reikėjo galvoti anksčiau“, – abejodamas dukros pasirinkimu sako S.Donskovas ir juokdamasis priduria. – Aš jai taip ir pasakiau, kad tu čia tikrai gausi prizą kaip seniausia dalyvė.“
Ir nors 30-metės dukros sėkme projekte Simonas netiki, o sprendimo gyvenimą sieti su muzika nepalaiko, vis gi išduoda, jog apmaudu, kad šiam keliui dukros nepradėjo ruošti anksčiau. „Man, žinoma, širdy gaila, kad mes su ja anksčiau nepasukome muzikos linkme, gal kitaip viskas būtų susiklostę, bet jau yra, kaip yra. Tik aš niekada negalvojau, kad bus toks nesveikas noras dainuoti, galvojau ji atsikabins nuo šito, bet ne ir viskas, – stebėdamasis dukros užsispyrimu kalba Simonas ir priduria, – Tegul dainuoja, bet negi dabar mesti jai reikės viską dėl to? Gal tuomet geriau, kad ji kuo greičiau iškristų.“
