Vos tik atskridę į vietą, jiedu susidūrė su pirmuoju netikėtumu – paaiškėjo, kad planai išsinuomoti automobilį komplikavosi, mat abu nepagalvojo, jog reikia turėti kreditinę kortelę.
„Kokią valandą stresavome, nes be kreditinės kortelės negalėjome išsinuomoti automobilio. Džiugu, kad ten buvo kokie dešimt nuomos punktų ir tarp jų atsirado vienintelė įmonė, kurioje sutiko išnuomoti automobilį be kreditinės“, – portalui Žmonės.lt pirmuosius kelionės įspūdžius pasakoja S.Burbaitė.
Mergina pasidžiaugė, kad palikus užstatą jiems visgi pavyko gauti automobilį, tiesa, mažutį ir lėtą, bet sėkmingai atlaikiusį beveik tūkstantį kelionėje nuvažiuotų kilometrų. „Mašinytė buvo labai maža, bet, ačiū Dievui, atlaikė“, – juokėsi Simona.
Ji atsiminė, kad Sardinijoj buvo tokių siaurų gatvelių, kad net su mažu automobiliu buvo sunku laviruoti. Anot merginos, be gerų vairavimo įgūdžių tokiose vietose buvo galima likti ir be veidrodėlių.
„Miesteliuose labai siauros gatvės – jeigu jau įvažiuoji į tokią, tai vairuoti reikia labai atidžiai, nes nuo veidrodėlių iki sienos – vos keli centimetrai. Gal todėl visi automobiliai ten labai maži – dviejų durų, bet vis tiek nesuvokiu, kaip jie ten sugeba tokiomis gatvelėmis važinėti“, – stebėjosi S.Burbaitė.
Akis į akį su karve
Mergina pasakojo, kad kelionę jiedu suplanavo iš anksto – pasiskaitė, pasiklausinėjo, kokias vietas verta aplankyti, kurią salos dalį apvažiuoti, todėl tik išsinuomoję automobilį jiedu leidosi į kelią. Nakvodavo spontaniškai surastose vietose – svečių namuose, kuriuose gaudavo nakvynę ir pusryčius. Atsikėlę vėl sėsdavo į mažąjį „Fiat Panda“ ir traukdavo toliau.
„Buvome susidėlioję taškus, kuriuos norėjome aplankyti. Kiek spėjome, tiek apvažiavome salą – apie 900 kilometrų „padarėme“. Iš pradžių važiavome vakarine salos pakrante – kalnų keliais. Vaizdai – puikūs, nes beveik visąlaik kelias ėjo palei jūrą“, – žavėjosi Simona, akcentavusi, kad Sardinijoje jai bene didžiausią įspūdį paliko būtent gražūs gamtos vaizdai.
„Vėliau važiavome per patį salos vidurį, pasiekėme rytinę pakrantę. Vėlgi vaizdai buvo nerealūs! Pakeliui sutikome visokių gyvūnų – ožkos su varpeliais, laukiniai arkliai ir kiaulės, laisvai vaikštinėjančios karvės. Su karve susidūrėme akis į akį – vos išsukę iš posūkio, pamatėme ją stovinčią viduryje kelio. Gerai, kad mūsų greitis buvo nedidelis, nes posūkiai – labai staigūs, nežinia, kuo būtų pasibaigę su ta karve...“ – akistatą su nevaržomai keliuose klaidžiojančiomis karvėmis prisiminė ji, teigusi, kad vėliau matė jų ir daugiau, niekieno neprižiūrimų ir laisvai vaikščiojančių vidury kelio.
Šiukšlės ir „atsipūtę“ žmonės
S.Burbaitė, nors ir susižavėjo stulbinančiais gamtos vaizdais, teigė, kad akis užkliuvo ir už gausiai mėtomų šiukšlių pakelėse. Mergina stebėjosi, kodėl vietiniams į tai visiškai nusispjauti ir tų šiukšlių niekas nerenka ir niekam jos nebado akių.
„Žmonės labai „atsipūtę“ – niekur neskuba, džiaugiasi nuostabia gamta. Nepatiko tai, kad jie tą savo gražią gamtą yra linkę šiukšlinti – ypač pakelėse! Atrodo, kad ten nuola pro langus mėtomos šiukšlės. Lietuvoje kur kas tvarkingiau!“ – įsitikinusi ji.
„Dar įsiminė eismas – žmonės per kelią eina kur nori ir kaip nori, neskuba. Jeigu nebūsi atidus, tai ir pats gali kur nors atsitrenkti, ir tau gali į automobilio galą įvažiuoti. Visi labai atsipalaidavę, niekas dėl to nepyksta. Lietuvoje vairuotojai turbūt supyktų ir taip viduryje gatvės einančių pėsčiųjų maloniai nepraleidinėtų. Nors su karštakošiais italais neteko susidurti – negali žinoti, kaip jie reaguoja…“ – šypsojosi Simona.
Maisto ir šilumos!
Tik nuvykę į Sardiniją Simona su Matu suprato du dalykus – oras kur kas vėsesnis, negu jie tikėjosi, ir maisto kada panorėję šioje saloje tikrai negaus.
„Galvojome, kad bus kur kas šilčiau, bet apsirikome. Prisikrovėme daug vasarinių drabužių, o jų beveik ir neprireikė. Gerai, kad sugalvojome striukes paimti. Tikrai buvo šaltoka“, – sakė Simona, teigusi, kad saloje buvo maždaug apie penkiolika laipsnių šilumos, tačiau pūsdavo stiprus vėjas.
Antras dalykas, kuris nemaloniai nustebino, – maitinimo įstaigos, kurios darbą pradeda tik vakare, todėl sugalvojęs pasimėgauti šiltais gardžiais pietumis turi eiti į prekybos centrą ir rėkiantį skrandį raminti įvairiais užkandžiais.
„Nežinojom tokio dalyko, kad panorėjęs valgyti, to bet kada negausi. Restoranai atidaromi tik nuo aštuonių valandų vakaro, anksčiau niekas valgyti neduoda. Tik nuvykę įsikūrėme ir išskubėjome į miestą pavalgyti, bet visos maitinimo vietos buvo uždarytos! Teko eiti į prekybos centrą ir alkį malšinti sumuštiniais“, – prisiminė Simona.
S.Burbaitė pasakojo, kad italai, atėję vakare į restoranus, valgo daug ir sočiai – picas, makaronus, įvairiausius sumuštinius. Galbūt todėl, anot merginos, vėlai vakare galima pamatyti labai daug bėgiojančių italų. „Kai tiek prisivalgo vakarais, tai turbūt po to eina pabėgioti“ , – juokėsi ji.
Mergina teigė, kad jiedu su draugu nesistengė išbandyti kokių nors egzotiškų patiekalų – ragavo įvairių makaronų ir picos. Pastaroji, anot Simonos, tikrai gardi ir kalbas, kad prie tikros itališkos picos nereikia jokio padažo, ji patvirtino visu šimtu procentų.
S.Burbaitę nustebino ir tai, kad parduotuvėje apelsinai pardavinėjami po tris eurus, o iškart šalia jos auga apelsinmedžiai, primezgę vaisių, todėl galima tiesiog imti ir jų nusiskinti.
Paklausta, ar teko paploninti piniginę, Simona teigė, kad Italija tikrai ne ta šalis, kurioje galima labai pigiai keliauti. „Kadangi esu nemažai keliavusi, tai galiu palyginti kainas ir, tiesą sakant, galiu pasakyti, kad Italijoj – nepigu. Tarkim, kad ir Barselona – joje nakvynę galima rasti kur kas pigiau, pavalgyti – irgi. Mes nenorėjome prabangos, nes laikomės principo, kad geriau tuos pinigus išleisti veiklai, todėl ir nakvynės tikėjomės pigesnės“, – teigė ji.
„Antrą kartą į Sardiniją turbūt nevažiuočiau. Būna tokios kelionės – „pamačiau ir užteko“. Aišku, į Italiją sugrįžti norėčiau, nes kelionė buvo pirma į šią šalį, todėl liko dar labai daug ką pamatyti...“ – pridūrė S.Burbaitė.
