Penktadienį „Litexpo“ parodų centre vyko tarptautinė mokymosi, žinių ir karjeros planavimo paroda „Studijos 2017“. Čia savo karjeros istorijas pasakoja ir patarimus žarsto sėkmės pasiekę verslininkai, kūrėjai, karjeros profesionalai ir žinomi žmonės.
„Verslas jauniems“ erdvėje vyko susitikimas su Simona Naine. Jos pasiklausyti atvyko daugybė būsimų studentų. „Galvojau, kad čia bus viena valytoja. Nesitikėjau, kad bus tiek žmonių, jau kojos dreba“, – šypsodamasi sakė Simona.
Pokalbio su Liudu Abišala metu, Simona išvardijo nemažai savo veiklų: „Simona yra viskas viename. Kai reikia prisistatyti, man visada labai sunku, nes mėgstu sakyti, kad pagal specialybę esu lietuvių kalbos mokytoja, kuriai labai patinka siūti, o kadangi turiu labai daug energijos, tai dar dirbu televizijoje bei dainuoju.“
Pasakodama apie savo karjerą, Simona Nainė pasakojo, kad po mokyklos pasirinko lietuvių filologijos studijas – jai tai visada sekėsi, mėgo knygas, o ir mama bei senelis dirbo mokytojais.
Išvykusi gyventi į Vilnių, ji nenorėjo gyventi iš kitų kišenės, todėl susirado darbą. „Pradėjau telefonu pardavinėti siurblius, kurie kainuodavo 8 tūkst. litų. Nueidavau į paskaitas, o po to sėsdavau prie telefono. Jei man dabar paskambina koks žmogus ir bando ką nors parduoti, esu be proto maloni, nes žinau, kaip tai yra sunku. Ši mokykla buvo man labai naudinga, nuo pirmo kurso užsidirbau pinigų, o ir mokslai nuo to nenukentėjo“, – prisiminė Simona.
Po poros metų supratusi, kad ji verta daugiau nei pardavinėti siurblius, įsidarbino vieno pažinčių portalo asmenine direktoriaus asistente. Vėliau – keliose kitose įmonėse personalo vadove.
Tačiau, kaip pati sako, ji vis ieškojo savęs, jautė, kad tie darbai nėra jai. „Tuose darbuose neatradau savęs, man kažko trūko. Man visada gyvenime kažko trūksta, nežinau, kada tai baigsis“, – juokėsi ji.
Kartą netyčia užklydusi į siuvimo parduotuvę, Simonos meilė ir aistra čia ir pasiliko. „Kartą mane draugė nusivedė į audinių parduotuvę. Pamačius įvairiausių medžiagų, iškart ėmė gimti mintys, ką galėčiau iš jų padaryti. Todėl paprašiau draugės, kad ji mane išmokytų siūti. Porą kartų per savaitę ėjau pas ją ir pažindinausi su siuvimo mašina. Tiesą sakant, niekada nebūčiau patikėjus, kad būsiu tokia kantri. Kai reikia siūti, ardyti, vėl siūti, o nepavykus vėl ardyti...
Galiausiai Jonas man padovanojo siuvimo mašiną ir pradėjau dirbti pati namuose. Pirmas siuvinys buvo paprasta juoda tunika, pavyko man ji tik iš kokio dešimto karto. Bet kai parodžiau bendradarbiams, per dieną gavau daugybę užsakymų“, – pasakojo Simona.
Pamačiusi didelį susidomėjimą jos kūryba, Simona ėmė svarstyti apie savo ženklo įkūrimą. „Kai gavau užsakymų iš bendradarbių, iš kitų žmonių, galiausiai supratau, kad savo, kaip personalo vadovės, darbo neatlieku tinkamai – darbe esu „įmerkusi“ tik vieną koją, o pusę dienos atsakinėju į klientų laiškus...“ – kalbėjo ji.
Be to, S.Nainė sako supratusi, kad amžinai scenoje nebus, todėl labai norėjo pradėti veiklą, kurioje ji ne tik jaustųsi laiminga, bet ir galėtų visada dirbti: „Logiška, kad visą gyvenimą nedainuosiu ir nebūsiu ant scenos. Rinka labai didelė, nesiruošiu lipti per kitų galvas. Todėl man reikėjo nišos, kur atrasčiau save.“
Todėl rimtai apgalvojusi, pasitarusi su vyru, ji nusprendė rizikuoti ir kurti savo verslą.
„Žinojau, kad jei dabar nepabandysiu, tai niekada daugiau tokios progos ir neturėsiu. Jonui esu labai dėkinga, nes jis pastūmėjo atsisakyti darbo ir siekti svajonės. Nors ir nežinojau, kaip seksis, „Nunu“ visgi atsirado ir įsivažiavo labai greitai“, – šypsosi S.Nainė.
Tas bandymas pasitvirtino su kaupu – Simona jau 4 metus džiaugiasi sėkmingai dirbdama mados versle.
„Niekada netikėjau, kad bus darbuotojų, kurie dirbs man. Jei man kas nors būtų pasakęs, kad turėsiu savo dirbtuves, būčiau sakius, kad nesąmonė, nes mano gaminiai per mažai kainuoja, kad galėčiau išlaikyti visa tai. Bet aš viską turiu! Be to, buvo labai keista, kai reikėjo atidaryti įmonę, kai turėjau išsirinkti pareigas, atlyginimą... Dabar turiu 3 darbuotojus ir vis buhalterės klausiu, ar dar nebankrutuojame, – juokėsi ji. – Tikrai nemaniau, kad sulauksiu tiek dėmesio ir sėkmės. Iki šiol nesu niekam savo drabužių davusi nemokamai, kad mane pareklamuotų. Geriausia reklama iš žmonių lūpų.“
Visgi Simona pripažįsta susidurianti ir su nemažai iššūkių: „Išlaikyti balansą, kad darbuotojai padarytų tai, ką noriu, ir nesupyktų, kai bandau pataisyti, yra didelis meistriškumas, vis dar to mokausi. Man svarbiausia ryšys tarp žmonių.“
Todėl kad ir kokia pavargusi ji kartais jaučiasi, kad ir kiek valandų nemiegojusi, ji jaučiasi labai laiminga, vis juda į priekį ir sako, kad nori dar labiau augti. „Rytais nekenčiu keltis. Bet jei ne aš, tai niekas už mane nepadarys darbų. Visada yra sunkiau dirbti pačiai sau, bet man tai patinka“, – šypsodamasi kalbėjo Simona Nainė.
