Iš kur toks susidomėjimas orais?
Vaikystėje apie sinoptiko profesiją nesvajojau, man patiko geografija. Ją ir universitete studijavau, tiesa, specializavausi jau meteorologijoje. Orų prognozes sudarau nuo 1984–ųjų. Savo darbą labai myliu, gal todėl jis man iki šiol toks įdomus. Jei ryte neišgirstu orų prognozės, sugadinta visa diena (juokiasi).
Dvidešimt metų dirbote mokykloje, dėstėte geografiją, turėjote savo klasę, tačiau nieko neliko...
Žinote, kokia situacija kaime. Mokinių kasmet mažėjo, pagrindinė mokykla tapo pradine, kol galiausiai ją uždarė. Turėjau savo klasę, bet jau tuomet važinėjau į Vilnių prognozuoti orų. Darbas pamainomis leido viską suderinti.
Į darbą mieliau vykstate autobusu ar traukiniu nei savu transportu?
Važiuoti į Vilnių nuosavu automobiliu finansiškai nenaudinga, todėl į darbą dažniausiai keliauju autobusu, tik žiemą kiek sudėtingiau, nes nesu tikras, ar dėl sniego gausos jį pavyks pasiekti, mat nuo mūsų gyvenvietės iki Visagino autobusai nevažiuoja. Todėl rytais, dar saulei nepatekėjus, tenka žadinti žmoną ir prašyti, kad mane pavežtų iki stoties. Grįžti iš Vilniaus paprasčiau: galiu parvažiuoti tiek traukiniu, tiek autobusu.
Nesusiduriate su netikėtumais kelyje?
Visko pasitaiko. Štai prieš savaitę sugedo autobusas ir valandą prastovėjome pusiaukelėje. Prisimenu (tuo metu dar nebuvo mobiliųjų telefonų), kai kartą žmona nuvežė mane į geležinkelio stotį, apsisuko ir išvažiavo namo, o traukinys jau buvo išvykęs... Kitas laukė tik anksti ryte, taigi neliko nieko kita kaip apsisukti ir 8 kilometrus namo keliauti pėstute. Laimė, kad pasitaikė šiltas rudens vakaras.
Po studijų galėjote likti Vilniuje, tačiau pasirinkote kitą kelią…
Gyventi nuomojamame bute nebuvo prie širdies, juolab kad gimtajame miestelyje laukė paskirtas namas, kuriame po vestuvių su žmona ir apsigyvenome. Ir dabar savo gyvenamąja vieta nesiskundžiu: šalia miškas ir ežeras, už 10 kilometrų Visaginas ir spūsčių nėra. Rudenį dažnai einame grybauti, va ir šiemet baravykų prisirinkome. Gyvendamas mieste apie gyvulius nė nesvajok, o mes keturias karvutes laikome, bet čia jau žmonos valdos, aš kaip pagalbinis darbininkas (šypsosi). Nors kaime darbų niekada netrūksta: tenka ir namus paremontuoti, ir aštuoniasdešimtmetei mamai pagelbėti. Bet ūkininkaujame mes dėl savęs.
Vadinasi, pieno produktų nepritrūkstate?
Nesame stambūs ūkininkai, todėl ūkis labiau mums nei mes jam tarnaujame. Tiesa, pieno, sviesto ar grietinės tikrai pakanka. Produktai švarūs ir ekologiški, dažnai jais ir kitus pavaišiname.
Kaip leidžiate ilgus rudens vakarus? Gal mėgstate virtuvėje pasisukioti?
Tai daugiau žmonos stichija. Aš galiu kiaušinių išsikepti, mėsos ar bulvių išsivirti, bet tikrai nesu mėgėjas šeimininkauti. Žmona prie viryklės praleidžia po kelias valandas, kartais sakau, kad pakaks man ir makaronų, nereikia taip stengtis (juokiasi).
Aplinkinius tikriausiai žavi jūsų humoro jausmas.
Kolegos dažnai nesupranta mano humoro. Sakau teisybę, o žmonėms atrodo, kad juokauju, tik vėliau išaiškėja, kad kalbėjau tiesą (šypsosi). Puikus pavyzdys – mano vestuvės. Ruošdamasis joms pasiėmiau atostogų, tačiau paskutinę minutę paaiškėjo, kad tomis dienomis nėra kam dirbti. Vadovė paprašė padirbėti manęs, sakau negaliu, į vestuves važiuoju. „Na ir važiuok“, – sako ji. Tuokdamasis dar svarsčiau, kodėl niekas iš kolegų neatėjo pasveikinti. Po atostogų į darbą sugrįžau su žiedu, o kolegės nustebusios klausia, negi tikrai vedžiau. O aš juk neslėpiau, sakiau, jog tuoktis važiuoju (juokiasi).
Liaudies išmintis byloja, jei šermukšniai raudoni ir jų daug, lauk drėgno rudens ir šaltos žiemos. Dar vienas spėjimas – jei rudenį trankosi perkūnija, žiema bus šilta. Šiemet buvo ir viena, ir kita.
Gatvėje vis dar atsisukate šaukiamas orų berniuku?
Taip, žmonės vis dar pasako, kad orų berniukas nuėjo. Nors koks aš berniukas – jau į senelius tinku: vasarą dukra ištekėjo, tiesa, namuose dar dvyliktokas sūnus. Savame kaimelyje žmonės dažniau atsisuka ir užkalbina nei Vilniuje, nors tiek aš jame ir būnu, kol nuvažiuoju iš stoties į darbą ir atgal.
Minėjote, jog jūsų žmona dirba pašte. Turbūt ji pažįsta viso miestelio gyventojus?
Mūsų miestelyje specifinės gyvenimo sąlygos: kadangi netoli Visaginas, žmonės prisipirko sodybų prie ežerų pakrančių, prisirengė kaimo turizmo sodybų, atvažiuoja tik vasaromis, todėl senų ir savų žmonių ne tiek daug ir liko. Likusieji mažai bendrauja, svetimėja, net į parduotuvę nuėjęs ne visus pažįstu. Žmona su vietiniais bendrauja daugiau. Ji jau dešimtus metus dirba pašte, o ten daug kas užsuka sąskaitų apmokėti ar atvirukų nusipirkti… Nors pastaruosius mažai kas prisimena, kai telefonas ir kompiuteris po ranka.
O jums vietiniai kelio nepastoja, nepasiteirauja, ko laukti iš dangaus?
Visi jau priprato, nors, norėdami paerzinti, vis pakalbina. Bet čia mūsų kaimelyje, o mieste rečiau. Pajutęs, kad žmogus mane stebi, suvaidinu, jog jo nepastebėjau ir žingsniuoju toliau.
Gana dažnai jus regime televizijos ekrane ar girdime jūsų prognozes radijo eteryje. Sinoptiko profesija, matyt, neatsiejama nuo viešumo?
Prisimenu pirmą kartą prieš tiesioginį eterį, jaudulį ir savijautą… Atrodė, kad iš baimės pražilsiu, o dabar neliko jokio jaudulio.
Pastaruoju metu jums visi ramybės neduoda klausimais apie artėjančią žiemą – šalta ar įprasta bus?
Lenkų prognozėse teigiama, kad žiema bus šalta, tačiau konkurentai tvirtina priešingai. Kuo tikėti – pasakyti sunku. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos ilgalaikių prognozių nesudaro, todėl lieka Europos hidrometeorologijos centrai ir liaudies spėjimai, bet ir juose gausu prieštaravimų. Liaudies išmintis byloja, jei šermukšniai raudoni ir jų daug, lauk drėgno rudens ir šaltos žiemos. Dar vienas spėjimas – jei rudenį trankosi perkūnija, žiema bus šilta. Šiemet buvo ir viena, ir kita (šypsosi).
Vadinasi, spėjant orus labai daug lemia subjektyvūs pastebėjimai?
Kiekvienas žmogus orų prognozes supranta skirtingai. Štai kad ir žmonės, skambinantys į hidrometeorologijos tarnybą. Kartą viena kolegė naktį budėdama sulaukė keisto skambinančiojo klausimo, kur dingo mėnulis. Čia jau ne mūsų sritis, bet situacija komiška (šypsosi).
Ar sudėtingas jūsų darbas?
Tai priklauso nuo orų. Žiemą sunkiau – ir vėjai, ir pūgos, ir sniegas, o vasarą lengviau. Bet technikai tobulėjant, prognozuoti vis lengviau. Iki 1990–ųjų palydovines nuotraukas gaudavome vos 3 kartus per parą, nematydavome jokio judėjimo, o dabar galime apskaičiuoti debesų slinkimo greitį, sulaukiame daugiau medžiagos, žinoma, ir darbo daugiau – tenka ją analizuoti.
Minėjote, jog į Vilnių važinėjate ne kasdien…
Mūsų darbas – paromis. Būna, kad po savo darbo paros į Vilnių grįžtu tik kitą savaitę. Laikas bėga labai greitai, ypač, kai gyvenu pagal grafiką. Manasis jau ir lapkričiui sudarytas. Jei kas nori pasikviesti į svečius, turi mane įspėti prieš mėnesį, kad galėčiau su kolega susikeisti ir atvykti.
Ar ramiai miegate?
Būna, kad pašoku viduryje nakties ir bandau susivokti, kuri dabar savaitės diena. Gyvendamas įprastu ritmu – iš darbo į namus, iš miesto į kaimą – nepagalvoju, kas bus po metų ar dešimties… Bet kol kas nekalbėkime apie tai, nenoriu galvoti, kas bus.
Koks jūsų laisvalaikis?
Gyvenant kaime laisvo laiko beveik nelieka. Kartais laikraščius pasklaidau, prie televizoriaus prisėdu, tik knygoms vis mažiau laiko lieka. Jaunystėje pašto ženklus kolekcionavau. Ir dabar namuose jų keli albumai guli. Bet jau nuo to atitolau.
