Indrė Burlinskaitė (24)
„Kiekvienas iš mūsų darbą renkasi pagal savo sugebėjimus. Mano įsitikinimu, darbas turėtų būti ir hobis. Negąsdina ir fizinis darbas. Jei darbe reikėtų ilgai įtemptai mąstyti, irgi sugebėčiau. Bet neįsivaizduoju savęs dirbančios apsaugos tarnyboje. Jei reikėtų visą dieną stovėti prekybos centre ir nieko neveikti, tik stebėti ekrane, ar niekas nevagia prekių, turbūt išprotėčiau! Svarbiausia, kad darbas nebūtų nuobodus. Kadangi nemėgstu vairuoti, nedirbčiau nei taksi, nei troleibuso vairuotoja. Be to, tai visiškai neperspektyvus darbas.“
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Simona Česnaitė |
Simona Čėsnaitė (26)
„Mažiausiai mane žavi darbai, reikalaujantys didelių fizinių pastangų. Nesmagu būtų dirbti fabrike, kur darbas vyksta tarsi konvejeriu. Kai žmogus dirba kaip robotas, tai nebeteikia jokio malonumo. Aišku, jei žinočiau, kad po mėnesio tokio darbo galėčiau sumokėti už visų metų studijas, tiesiog sukąsčiau dantis ir dirbčiau.“
 |
| Asm. albumo nuotr./Aidas Manikas |
Aidas Manikas (34)
„Nuo vaikystės svajojau užaugęs tapti kunigu, dainininku arba pardavėju. Mano nuomone, kiekvienas darbas puošia žmogų. Ne paslaptis, kad aš ne vienerius metus dirbau Anglijos braškių fabrike, ten uogas pakavau, tikrinau jų kokybę. Man patiko. Turbūt nenorėčiau dirbti tolimųjų reisų vairuotoju, nes tai labai sunkus, tiesiog alinantis darbas.“
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Alkas Paltarokas |
Alkas Paltarokas (33)
„Nekenčiu monotoniško, kuriam visiškai nereikia proto pastangų darbo. Tarkim, negalėčiau visą dieną fabrike ant konservų klijuoti etiketes. Nesakau, kad šis darbas blogas, nes daug žmonių iš to pragyvena, tačiau aš geriau dirbčiau dvylika valandų per parą, bet širdžiai artimą kūrybinį darbą. Visai įdomus būtų realybės šou, kuriame žinomi žmonės būtų įkinkyti į monotoniškų darbų sūkurį. Jei pagrindinis prizas būtų vertingas, gal ir aš sutikčiau dalyvauti (juokiasi).“
 |
| V. Ovadnevo nuotr./Liveta Kazlauskienė |
Liveta Kazlauskienė (46)
„Negalėčiau būti nei chirurge, nei medicinos seselė, nes nepakenčiu kraujo. Tiesa, kadaise teko leisti vaistus močiutei į veną – tada neturėjau jokios patirties. Man ji iš anksto paaiškino, kaip reikės elgtis, jei ją ištiks priepuolis. Ir nepasimečiau, suleidau vaistus, bet paskui sėdėjau balta kaip drobė (juokiasi). Ingridai (Livetos dukra – aut. past.) kartą teko leisti vaistus į užpakaliuką. Ir savo šuneliui leidau, bet kai adata atsitrenkė į kaulą – vos neapalpau.
 |
| Ž. Baryso nuotr./Eimutis Kvoščiauskas |
Kadangi bijau aukščio, niekada negalėčiau pilotuoti lėktuvo ar dirbti stiuardese. Trečia mano baimė – vanduo, todėl ne tik nedirbčiau laive, bet apskritai niekuomet nesileisčiau į poilsinę kelionę.“
Eimutis Kvoščiauskas (30)
„Kadangi bijau aukščio, negalėčiau nei stogų taisyti, nei langų valyti. Neįsivaizduoju savęs dirbančio pardavėju konsultantu: man gaila žiūrėti į visą dieną parduotuvėje stovinčius ir klientų laukiančius darbuotojus. Puikiai žinau, kad nesugebėčiau dirbti architektu – nemoku gražiai piešti.“
