Artėjant Helovinui apsistoti išdrįsome ir mes, 15min, o vienas iš viešbučio kūrėjų papasakojo ir apie patį viešbutį, ir apie Lietuvoje dar ne tiek gerai pažįstamą siaubo kultūrą.
Kaip Vilniaus centre atsidarė siaubo viešbutis
Pramogų industrijas baigęs Edmundas žinojo, kad tolimesnį gyvenimą nori susieti su studijuota specialybe. Domėjosi pabėgimo kambariais, kurie Lietuvoje jau tuo metu buvo gana paplitę, tad pagalvojo – kodėl ir jam nesiėmus kažko panašaus? Vis dėlto pakeliavęs po pasaulį suprato, kad šią idėją gali įgyvendinti įdomiau – pasitelkdamas savo aistrą siaubui.
„Pavažinėjęs pamačiau, kad yra ištisa siaubo kultūra. Tuomet pagalvojau, kad Lietuvoje neturime pastovių siaubo namų. Pats nuo vaikystės labai mėgstu siaubo tematiką, siaubo filmus, be to, jau penktus metus iš eilės organizuoju Helovino vakarėlį. Taip ir gimė siaubo viešbučio idėja“, – prisiminęs ištakas 15min pasakojo Edmundas.
Kodėl būtent viešbučio? Ogi todėl, kad norėjosi ne vienos erdvės, kas būdinga kitiems pabėgimo kambariams, bet kur kas daugiau.
„Žinau, kad prieš mums atsidarant Lietuvoje pabėgimo kambarių siaubo tematika buvo, bet tai ir buvo paprasti kambariai, nebuvo nieko didesnio. Taigi, taip ir įgyvendinau svajonę, visas savo baimes sudėjau čia, į košmarų viešbutį“, – šyptelėjo Edmundas.
Šią svajonę jis įgyvendino ne vienas, o drauge su Domantu. Pastarasis taip pat mėgsta bene viską, kas susiję su siaubu. Šiandien jųdviejų įkurtas viešbutis skaičiuoja trečius metus.
Pati pradžia lengva nebuvo, nes sugalvojus idėją reikėjo ir tinkamų sąlygų jai įgyvendinti – surasti patalpas buvo nemenkas iššūkis. Taip pat teko pasukti galvą, kaip išdėstyti kambarius, surašyti scenarijų.
„Žaidimą testavome apie penkis kartus, draugai ateidinėjo, žiūrėjome, kaip geriau viską padaryti. Buvo daug kritikos, mes viską priėmėme, kas buvo sunku, bet tuo pačiu ir gerai, nes padėjo eiti į priekį. O dabar viskas priklauso nuo to, kiek žmonių pas mus lankosi – kuo daugiau eina, tuo labiau mes tobulėjame“, – šyptelėjo Edmundas.
Tarp daiktų – užkeiktas veidrodis
Pernelyg ilgai užsisėdėti prie siaubo viešbučio įrengimo vaikinai negalėjo, jis truko apie mėnesį, mat, kaip juokiasi pašnekovas, užsisakius patalpas jau reikėjo mokėti nuomą. Todėl iš pradžių suskubo pastatyti bent pagrindines sienas, jas papuošti, išdažyti.
„Daugiau nei pusės dalykų, kuriuos turime dabar, pradžioje nebuvo. Viskas buvo labai paprasta – kiekviename kambaryje po porą baldų, daugiau užuolaidų prikabinta, kad jei kur kokia kliurka, būtų įmanoma paslėpti. Vėliau kiekvieną kambarį dekoracijomis pildėme palaipsniui. Ir iki šiol tai darome“, – neslėpė Edmundas.
Prakalbęs apie Helovino dekoracijas jis pastebi, kad siaubo kultūra po truputį atkeliauja į Lietuvą, todėl tam tikros šiam viešbučiui reikalingos atributikos čia rasti jau galima. Žinoma, kuriant siaubo namus to neužteko.
„Kelios parduotuvės tokių dalykų jau turi, bet šiuo metu paklausa dar nėra didelė – kol kas pats savo akimis nemačiau, kad kas nors Lietuvoje namuose puoštųsi Helovinui statydami judančias lėles, kabintų daug voratinklių.
Tad nemažai dalykų, kurių pas mus nėra, užsisakėme iš užsienio. Bet nemažai pasidarėme ir patys, savo rankomis“, – atskleidė vaikinas.
Jis išdavė ir netikėtą paslaptį – viešbutyje galima rasti iš užsienio atkeliavusį... užkeiktą veidrodį.
„Pabandymui, – nusijuokė. – Parduoda ir prakeiktas lėles, bet mes užsisakėm veidrodį. Tiesa, per dvejus metus dar nieko neįvyko, tai čia jau kaip kas tiki.“
Siaubo filmai ir savos baimės persikėlė į realybę
Ko reikėtų tikėtis apsilankius šiame viešbutyje? Iš pradžių svečius pasitinka liokajus, tuomet privalu užsiregistruoti, o tada... Iš viešbučio išeiti gali būti sudėtinga, kol nerasite visų raktų. Jų ieškoti nėra taip paprasta, nes kai to mažiausiai tikėsitės ir prarasite budrumą, iš bet kokio kampo gali išlįsti pabaisa.
Edmundas neslepia, kad čia įkvėpimo semiasi ir iš garsių kino juostų. Pavyzdžiui, gąsdinant apsistojusius viešbutyje stengiamasi atkurti įvairias filmo scenas.
„Mums netgi patinka, labai malonu, kai žmonės ateina ir atpažįsta siaubo filmus – jų scenas arba personažus. Tokių tikrai turime nemažai“, – teigė viešbučio steigėjas.
Viešbučio tematika iš dalies įkvėpta ir Disneilende esančio atrakciono „Tower of Terror“. Pastarojo siužetas sukasi apie liftu važiavusią ir staiga juo nukritusią šeimą.
„Disneilende ateini į tą atrakcioną, eini per viešbučio koridorius, įsėdi į liftą, jis iki viršaus pakyla, pamatai šeimą, ji pas save kviečia, ir liftas ima kristi. Panašų motyvą panaudojome savo viešbutyje – pamanėme, kad reiktų įdėti šeimą, kuri dingo, kažkas su ja atsitiko“, – pasakojo Edmundas. Beje, kitais metais ir „Nightmare Hotel“ lankytojus turėtų pasitikti liftas.
Galiausiai įkvėpimu tapo jo ir Domanto... nuosavos baimės: „Ko pats bijau, tą ir padėjau. Pagalvojome, kad reikia, nes ir siaubo filmuose tai būna, ir patys bijom, tad žmonės, kurie turi tokių baimių, tikrai išsigąs. Tarkim, užkloti manekenai, kai nežinai, kur gyvas, kur ne. Aš bijau tokių dalykų kaip karstas, apsiverčiantys kryžiai.“
Ir nors iš šalies galbūt atrodytų, kad vaikinams, kurie patys kitus gąsdina, jau niekas nebebaisu, Edmundas patikina, kad išgąsdinti juos tikrai lengva.
„Jei užsienyje einu į siaubo kambarius, aš ten rėkiu, klykiu, nes man ir patinka tokie dalykai, į juos įsijaučiu, bet kartu ir bijau. Ir siaubo filmus taip pat žiūriu – atsipalaiduoju, susikoncentruoju, nes pamirštu visa kita, kas pasauly vyksta, bet, aišku, po to baisu išeiti iš kambario įsipilti vandens“, – juokėsi Edmundas.
Jis mįslingai užsimena, kad ir likti vienam savo pačių įsteigtame viešbutyje, kai nėra lankytojų, kartais nedrąsu: „Jei čia tvarkomės, pavyzdžiui, ir dabar esu vienas atėjęs, tai būna kažkokių garselių, kažkas nukrenta... Tada pastovi, patyli, o jei jau labai išsigandai, susirenki daiktus ir eini namo.“
Ne tik išgąsdinti, bet ir supažindinti su siaubo kultūra
Nors imantis naujo verslo rizika visada išlieka, atidarydami siaubo viešbutį Edmundas ir Domantas žinojo, kad jis ras savo auditoriją. Vaikinai mano, kad su siaubo tematika persipynusios paslaptys, adrenalinas daugumą žmonių traukia labiau negu pabėgimo kambariai, kuriuose reikia įjungti loginį mąstymą.
„Ne visi mėgsta galvoti, kiti nori tiesiog pajusti adrenaliną“, – patikino pašnekovas.
Nepaisant to, netrūksta ir išankstinę nuomonę susidariusių, skeptiškai nusiteikusių žmonių. Pavyzdžiui, kai kurie galvoja, kad šie siaubo namai yra kaip tie paprasti, kuriuos randame prie atrakcionų. Norint įtikinti skeptiškus svečius, stengiamasi ir tinkamai juos įvertinti.
„Visus atėjusius išanalizuojame, pamatome, kiek galima duoti, kiek ne. Jau iš pirmo kambario matosi, kaip reaguos toliau, tad stengiamės padaryti taip, kad gautų maksimaliai gerų emocijų. Labai daug lemia pats žmonių nuteikimas prieš žaidimą, jo vedimas. Galiausiai išėję sako, kad nesitikėjo, jog taip bus“, – pasakojo Edmundas.
Siekiama sudominti net tuos, kurie paniškai bijo. Anot vaikinų, pagrindinis jų tikslas – ne tiesiog išgąsdinti, bet supažindinti su siaubo kultūra, kuri yra labai įdomi ir apima ne vien tik išgąstį, o ir begalę įvairių siaubo motyvų, personažų, lokacijų.
„Buvo idėja padaryti, kad žmonėms būtų per baisu įveikti iki galo, bet kai pamatėme, kad ir šiaip sunku juos pritraukti, pakeitėme savo politiką. Nutarėme, kad reikia leisti praeiti, nes patalpos tikrai neeilinės, norisi, kad pamatytų viską.
Stengiamės, kad visi su tuo susipažintų labiau ir po to norėtų eiti ir į kitus siaubo kambarius. Kad suprastų, jog tai nėra taip baisu, kad tiesiog gauni adrenalino. Tikiuosi, daugeliui taip ir pakeitėme nuomonę apie siaubo kultūrą, numušėme šabloną“, – viliasi Edmundas.
Todėl gąsdinant mėginama prisitaikyti prie kiekvieno svečio, atsižvelgti, ar labai jis bijo, tačiau jei vis dėlto pasidaro per baisu, žaidimo dalyviai gali ištarti saugumo žodį ir tuomet bus išleisti. Tokia galimybe per porą metų pasinaudojo apie pusantro šimto žmonių.
„Mes vietoje matome, kaip žmonės reaguoja, kiek jiems duoti to siaubo, visaip stengiamės, kad įveiktų. Jie turi ne tik saugumo žodį, bet gali pasakyti frazę „per baisu“ – tada baisumą sumažiname, kad galėtų tęsti toliau.
Bet taip, yra tokių, kurie sustabdo pradžioj, vidury arba link galo, kur galvoja, kad nepraeis, nors jau beveik pabaiga. Tačiau procentas nedidelis, nes tikrai norime, kad žmonės susipažintų su ta kultūra“, – teigė Edmundas.
Siekiant perteikti šią kultūrą siūloma ir dar viena, gana nauja pramoga – siaubo vakarienė požemiuose „Haunted Dinner“. Edmundo teigimu, didelio žiaurumo joje nėra, bet vakarieniauti tenka pabaisų apsuptyje.
„Maistas skanus, tikrai ne šlykštus, – pridūręs nusijuokė jis. – Kol valgo, leidžiam pavalgyti, bet personažai vaikšto aplinkui, kelia įtampą ir karts nuo karto vis kažkas įvyksta, kur galima truputį ir pasijuokti, atsipalaiduoti. Šios vakarienės tikslas yra siaubūnams gauti žmonių sielas, o žmonėms reikia sugalvoti, kaip iš čia išeiti. Tai – labiau siaubo komedija.“
Apsižvalgykite po siaubo viešbutį:
Pasitaiko incidentų
Atvykus į siaubo viešbutį turite susipažinti su taisyklėmis ir jų laikytis, kitu atveju galite būti išprašyti. Deja, kartais tokių atvejų iš tiesų atsiranda, mat dalis svečių taisykles savavališkai ignoruoja.
„Būna, pas mus švenčia bernvakarius, mergvakarius, tai pasitaiko išgėrusių žmonių. Kai jau tokie ateina, mes sakome „ačiū“ ir gražiai sustabdome žaidimą. Tada patys sau susigadiname programą, nes jokiais būdais nenorime, kad taip įvyktų, bet nieko nepadarysi“, – kalbėjo Edmundas.
Taisyklėse nurodyta ir tai, kad iš įvairių kampų išlendančių siaubūnų viešbučio svečiams liesti negalima. Tiesa, kartais žmonės taip išsigąsta, kad nesusitvardo ir patempia jiems už plaukų (kaip nutiko ir šio teksto autoriaus kolegei, 15min žurnalistei) arba dar blogiau – trenkia į veidą.
„Matosi, kad žmogus išsigąsta ir iš inercijos trenkia, bet dažniausiai tai nebūna stipriai, jie taip pasielgia ne iš blogos pusės ir iškart atsiprašo. Viskas gerai, mes suprantame, dėl to ir patys labai arti neprieiname, o jei prieiname, žinome, kur iškart bėgti, kad tik negautume į veidą su koja kaip yra buvę ir man, ir Domantui“, – neslėpė Edmundas.
Nepaisant to, yra pasitaikę ir tokių atvejų, kai lankytojai ėmė smurtauti suvokdami, ką daro. Šių situacijų viešbučio savininkai netoleruoja.
„Esu ir aš gavęs, bet tai buvo padaryta specialiai, nes nespecialiai, manau, negalėtų praskelti nosies, lūpos ar kaktos, – atviravo Edmundas. – Tada aš tokius žmones išvedu ir sakau – viso gero, deja, trenkėt, patys žinot, kameras turim, galėsim atsiųsti įrašus. Aišku, tas, kuris trenkia, po to jaučia didelę kaltę, nes žaidimas sustabdomas visai komandai, kuri jam tikrai pasako didelį „ačiū“ už sugadintą nuotaiką.“
Liūdina neigiamas požiūris į Heloviną
Helovino vakarėlius kasmet organizuojantis Edmundas apgailestauja, kad kol kas į spalio 31-ąją švenčiamą datą ir apskritai į visą siaubo kultūrą Lietuvoje neretai žiūrima kaip į blogą pavyzdį, kuris nedera su tikėjimu.
„Egzistuoja požiūris, kad jei švenčiame Heloviną, tai netikime Dievu. Aš pats tikiu Dieviu, bet minėdamas spalio 31-ąją tikrai nejaučiu, kad darau nepagarbą religijai. Iš vakaro pašvenčiu Heloviną, o kitą dieną 7 valandą rytą jau būnu pas senelius kapinėse.
Čia jau kaip kas aš žiūri, bet aš sakyčiau, kad į visa tai reikėtų žiūrėti lengviau, paprasčiau ir nuotaikingiau“, – mintimis dalijosi Edmundas.
Jis ragina pažvelgti ir į Meksiką – joje žmonės net Vėlines mini ne važiuodami į kapines, o išsidažydami veidus gėlėmis, kaukolėmis, susirinkdami prie stalo, pasidarydami altorių ir tikrąją to žodžio prasme švęsdami.
Helovinu nemažai domėjęsis vaikinas teigia, kad iš tiesų šios šventės kilmė siejama su keltų gentimis – pagal jų kultūrą lapkričio 1-ąją prasidėdavo naujieji metai, o jų išvakarėse, kaip buvo tikima, į pasaulį sugrįždavo dvasios.
„Todėl jie degindavo laužus, persirengdinėdavo, tokiu būdu atbaidydami siaubūnus.
Pati Helovino esmė ir yra, kad visi dažosi, persirengdinėja, nes reikia atbaidyti tas visas piktas būtybes, jog jos grįžtų atgal, kur gyvena“, – pasakojo pašnekovas.
Ir nors daugelis mano, kad Helovino tradicijos susiformavo Amerikoje, iš tiesų jų šaknis reikėtų sieti su Europa – Airija ir Škotija. JAV jos pasiekė tik vėliau.
„Amerikiečiai paėmė ir iš to pradėjo daryti pinigus, todėl dabar visa siaubo kultūra pas juos yra labai didelė. Ten labai išvystyta viskas, kas susiję su siaubo namais, efektais, yra vipinių vietų, kur iš anksto reikia pirkti bilietą, nes gali patekti nedaug žmonių. Bet net patys siaubo namai atsirado ne Amerikoje, o Japonijoje“, – pabrėžė Edmundas.
Laukite tęsinio...
Ir mes, 15min Vardų komanda, spalio 13-ąją (gerai, kad ne penktadienį) apsilankėme viešbutyje „Nightmare Hotel“, kad patys įsitikintumėme, ar iš tiesų čia vaidenasi, o gal tai tik gandai?... Ištrūkti, žinokite, nėra jau taip lengva. Ar mums pavyko, o gal šis straipsnis rašytas iš siaubo viešbučio, kuriame vis dar esame įkalinti tarp įvairių siaubūnų – sužinosite jau netrukus pasirodysiančiame vaizdo reportaže.
