Labai dažnai visais klausimais turiu kategorišką nuomonę, bet šį kartą pasimečiau, nes suprantu abi puses. Augau šeimoje, kurioje visada mačiau pavyzdį, kaip besikeičiantis kūnas visiškai neturi jokios įtakos meilei ir aistrai. Mano tėtis visada teigė, jog mama yra pati gražiausia pasaulyje. Net ir tada, kai jos kūnas keitėsi dėl nėštumų ir dėl amžiaus. Jis tai kartodavo mamai, kartodavo mums girdint, kartodavo prie draugų ar svetimų žmonių. Ir nesvarbu, kad abu jie priaugo svorio, nesvarbu, kad atsirado raukšlių ar kitų senatvės požymių – jie vienas kitam liko patys gražiausi. Ir aš užaugau tikėdama, kad kai yra meilė – jokie papildomi kilogramai jai nesukliudys. Kai myli žmogų, greičiausiai nelabai ir pastebi tų pokyčių, arba jei pastebi, jie tau nėra svarbūs.
Tačiau iš kitos pusės suprantu ir vaikiną.
