Kai problema tampa rimtesnė – aš visai pasimetu. Mirties atveju pasakau „užjaučiu“, bet o ką sakyti toliau? Kokie žodžiai gali būti stipresni už netekties skausmą? Man tuo metu atrodo, jog jokie, todėl pasiūliusi savo pagalbą toliau santūriai tyliu.
Kai pati susidūriau su artimojo mirtimi, visi guodėjai, kad ir kaip nuoširdžiai tai darė, mane erzino ir tik dar labiau liūdino. Man nieko nėra baisiau nei verkiantis ir į glėbį puolantis žmogus, kuris tave guodžia. Aš tada susinepatoginu, kodėl tu verki labiau už mane? Vienintelis dalykas, kuris man patiko – tai šilti ir malonūs prisiminimai apie tą, kurio netekai. Pavyzdžiui, „jis buvo nuostabus žmogus“ guodžia daug labiau nei „dieve, kokia tragedija, kaip sunku ir negera“.
Anksčiau jau rašiau, kad mes visi gedime savaip.
Anksčiau jau rašiau, kad mes visi gedime savaip. Ir niekas neturi teisės smerkti kito gedėjimo, net jei jis tai daro su muzika ar šokiais. Tačiau šį kartą pakalbėkime apie paguodos žodžius. Kokie geriausi? Kokie universaliausi?
Žinoma, viskas priklauso nuo to, dėl ko žmogus liūdi. Kiekvieno mūsų aplinkoje tikriausiai yra žmonių, kurie liūdi dėl visko. Na tokių amžinų pesimistų, kuriems visada kažkas negerai. Darbas blogas, svoris auga, vyras galėtų būti geresnis. Ir kai aš sutinku tokį žmogų, kuris nuolat dėl kažko nelaimingas ir nuolat iš tavęs vampyriškai nori paguodos žodžių – aš realiai supykstu. Man norisi tokį žmogų papurtyti ir parodyti jam (arba jai) visus kitus žmones, kurie realiai turi rimtų bėdų – serga nepagydomom ligom, patiria smurtą, būna apvogti ir t.t. Tokių žmonių aš ne nemoku, o nenoriu guosti.
Pastebėjau, kad daugumai meile nusivylusių draugių mano žodžiai, kad viskas bus gerai ir tikrai atsiras naujas geras vyras, neveikia.
Pastebėjau, kad daugumai meile nusivylusių draugių mano žodžiai, kad viskas bus gerai ir tikrai atsiras naujas geras vyras, neveikia. Bet va kai visiškai tą patį pasako kokia nors kortas metanti nepažįstama teta – suveikia. Rimtai, jei negalit paguosti meile nusivylusios draugės – nuveskit ją pas būrėją. Kažkodėl tie patys žodžiai išgirsti iš jos visada suveikia daug geriau. Paradoksas? Bet patikrinta tiesa.
Sunkiu metu išburta gera ateitis nuteikia pozityviai. O jei dar kortas metanti teta pareiškia, kad jau greit sutiksi „bartuką žydrom akim“, žiūrėk, ta pati ką tik verkusi draugė jau kitą savaitgalį tempia tave į miestą to bartuko ieškoti.
Susidūrusį su rimta bėda žmogų paguosti sunkiausia.
Susidūrusį su rimta bėda žmogų paguosti sunkiausia. Čia jau reikia žiūrėti, kokios paguodos jis nori. Gal tiesiog tylaus buvimo šalia. Gal minčių nukreipimo kita linkme. O gal apkabinimo ir kalbėjimo apie tai, kas skaudžiausia. Taip, tai sunku ir tikiu, kad ne aš viena tokioje situacijoje pasimetu. Ne be reikalo sakoma „svetimo skausmo nebūna“ – tu supranti, kad žmogui skaudu, bet negali suprasti, kaip stipriai.
Ir tada dauguma žmonių daro epinę klaidą – jie atsiriboja. Žmogus patyręs sunkią netektį, ligą ar nelaimę lieka vienas, nes jo draugai nežino, kaip su juo bendrauti, jaučiai nepatogiai ir pasirenka nebendrauti išvis. „Nu žinok, aš negaliu į ją žiūrėt, tokia sunykus, o ir ką aš su ja kalbėsiu – nieko apie vėžį neišmanau, man jos labai gaila, bet aš negaliu“ – kartą pasakė viena pažįstama, paklausta, kodėl neaplanko su onkologine liga susidūrusios draugės.
Nors esu jau suaugusi, aš dar tik mokausi guosti žmones ir suprantu, kad tai sunku. Bet negali norėti, kad nelaimės būtų lengvos.
