Tikriausiai nėra pasaulyje žmogaus, kuris būtų gražus visiems. Net pačios gražiausios moterys sulaukia kritikos, kad „kažkas pas jas negerai“ ir tai visai normalu. Nes grožis – subjektyvus. Kiekvienas mūsų turime supratimą kas jam patrauklu, o kas ne. Todėl pykti, kad kažkam esi negraži, mano manymu yra kvaila. Tai tas pats kad pykti, jog raudona spalva gražesnė už mėlyną.
Tačiau nepaisant sveiko proto ir logikos, labai daug moterų šiame pasaulyje kompleksuoja dėl savo išvaizdos, būtent dėl nuolatinės kritikos ir nusistovėjusių standartų. Sunkiai rasite moterį, kuri nebus per savo gyvenimą gavusi pastabos dėl to, kaip ji atrodo.
Šią savaitę aš paskaičiau straipsnį apie Ingą Paksaitę, kuriame ji atskleidė savo svorį ir pasakojo apie savo sportą ir gyvenimo būdą. Paskaičiau ir susinervinau. Inga už mane žemesnė vos 3 centimetrais, bet svoris jos už maniškį mažesnis net 17 kilogramų! Septyniolika!!!
Logiškai galvojant ir lyginant, aš esu siaubingai stora. Nusirengiau – atsistojau prieš veidrodį. Na taip, esu toli gražu ne raumeninga gazelė, taip keliose vietose apvaloka, bet nu negaliu savęs pavadinti stora. Prisikabint ir kai ką patobulint žinoma galima, bet iš principo aš savame kūne jaučiuosi patogiai, gerai ir net sau gražiai.
Bet niekam nerūpi, kad tau patogu ir gražu. Aš nuolat iš nepažįstamų moterų gaunu žinučių siūlančių numesti svorio, persidažyt plaukus, susitvarkyt antakius ar dar ką nors pasidaryt. Nes joms – negražu.
Ir net, jei paklausyčiau jų patarimų ir padaryčiau taip kaip jos siūlo, atsirastų kitos, kurioms vėl kas nors būtų negražu.
Juokingas paradoksas, jei visgi imi ir pasidarai kokią nors grožio procedūrą (aš va praėjusią savaitę mezoterapijos pagalba šviesinau ir drėkinau paakius) tai tada tave užpuola pažįstami ir nepažįstami su pastaba: „Ir kam tau to reikia, taigi tokia esi jauna?“ Mūsų visuomenėje turi būti graži nieko nedarydama. Nes jei darai – „fui nenatūralu“. Jei nedarai – „suseno prieš laiką“. Turi būt natūraliai graži ir viskas. Nesvarbu, kad tokių moterų, kurioms genų loterijoje pasisekė ir jos nestorėja, nesiraukšlėja, jų oda priešinasi traukos dėsniams beveik nėra.
Aš jau seniai išmokau taisyklę, kad negali būti gražus visiems, ne tik negali, bet ir neturi.
Kiekviena mūsų tikriausiai turi kokią nors tikrai labai gražią draugę, kuri nuolat skundžiasi, kad yra baisi ar stora ir taip mus tiesiog veda iš proto. Na, sutikit, kai labai lieknas žmogus verkšlena, kad jam reikia numesti svorio, tiesiog siutina. Ypač siutina tada, kai esi už jį stambesnė. Aš irgi tokių draugių turiu ir man jų truputį gaila, nes jos neišmoksta savam kūne gyventi patogiai.
Aš jau seniai išmokau taisyklę, kad negali būti gražus visiems, ne tik negali, bet ir neturi. Turi būti gražus sau, toks, kad norėtųsi į save pasižiūrėjus nusišypsoti. Ir procedūras turi darytis ne tam, kad būtum gražesnė už draugę, o tam, kad nenustotum žavėtis savimi.
Protingas žmogus yra pasakęs – mumis kiti žavėsis tik tada, kai mes patiksime sau patys. Todėl nustokit save lyginti su kitomis, nes kad ir kaip besistengsite kitiems įtikti, vis tiek kam nors būsit „baisesnė už karą“.
