„Kam čia išsidirbinėji, nesuprantu kam tau to reikia. Tau reikėjo to nedaryti“, – rašo man visai nepažįstamas dvidešimt kelių metų bičas. Oi, labai atsiprašau, tuojau pat einu pasidarysiu procedūrą atgal, nes man ši nuomonė tikrai labai svarbi. Kas nesuprato – tai sarkazmas.
Aš puikiai suprantu, kad kiekvienas mūsų turi turėti teisę į savo nuomonę ir skonis pas visus labai dažnai skiriasi. Tai kas gražu man nebūtinai turi būti patrauklu kitiems. Na bet iš kur pas žmones tiek drąsos, kad imti rašyti visiškai svetimam žmogui ir aiškinti kaip jam reikėtų elgtis.
„Jūs turėtumėt persidažyti plaukus tamsiau ir nusikirpti trumpiau – taip labiau tiktų pagal jūsų amžių“, – tokį laišką neseniai man atsiuntė viena mano radijo laidos klausytojų. Nieko aš neturėčiau. Eikit nukirpkit savo anūkus, jei jau yra begalinis noras pareguliuot kam nors stilių. Ai, bet anūkų šukuosenų kritikuoti greičiausiai neleidžia jų tėvai...
„Nustokit auginti tuos šunis ir pradėkit gimdyti vaikus“, – šitą periodiškai gaunu jau kelerius metus. Bent po du kart savaitėje tikrai. Galiu visus nuraminti čia – esu aktyviame gamybos procese. Dėl rezultatų, deja, negaliu užtikrinti. (Čia vėl sarkazmas jei ką.)
„Turėtum susirasti vyrą vietoje tampymosi su tais šunimis“, – šitą irgi man neseniai parašė pakankamai jaunas bičas. Paklausus jo ar nekyla bent jau mažas noras paguglinti prieš rašant pasiūlymus ir sužinoti, ar žmogus tikrai neturi vyro atėjo atsakymas, kad neaiškinčiau jam kaip elgtis. Hm, o ką tu ką tik pats darei?
Apie internetinius komentatorius ir jų „asmeninės nuomonės“ visur kišimą jau esu rašius ne kartą ir ne tik aš. Bet toks jausmas, kad rašyk nerašęs – tai niekada nesibaigs. Bet va kažkodėl kyla tas nenumaldomas noras svetimam žmogui paaiškinti, ką jam geriau valgyti, kaip rengtis, ką jam būtina perskaityti ir kaip gyventi.
Bet visus laiškučius apie tai ką man daryti, o ko ne yra vainikavęs vienas legendinis susirašinėjimas su ponia iš Tauragės (iškart sakau, miestas čia ne prie ko, visur yra savų superherojų). Žodžiu vieną dieną gaunu žinutę iš vyresnio amžiaus moters su tekstu: „Mums labai skubiai reikia pakalbėti labai svarbiu klausimu.“ Peržiūriu moters profilį – lyg ir viskas tradiciškai – gėlės, mieli anūkai ir kačiukai. Mandagiai atrašau, kad gali kreiptis svarbiu jai klausimu, tikėdamasi, kad greičiausiai žmogus norės konsultacijos apie šunų auginimą.
„Jums reikia kuo greičiau skirtis su savo vyru“, – be įžangų rašo man moteriškė. Pasidaro smalsu, susituokusi buvau vos daugiau nei pusmetį. „Kodėl skirtis?“ – klausiu ponios. „Apgaudinėja jis jus šimtu procentų.“ Po tokio atsakymo, nemeluosiu – šaltukas perbėgo kūnu. Nei vienai moteriai nėra smagu sužinoti, kad jos vyras jai neištikimas. „Ponia, o jūs žinot ką nors, ko nežinau aš?“ – atsargiai atrašau. „Tikrai žinau, gyvūlys jis, miega su kita.“ Susikaupiu ir vėl rašau: „O kas ta kita? Jūs juos matėt?“
Ir tada atkeliauja atsakymas vertas aplodismentų. „Nieko aš nemačiau, aš iš veido jo matau, kad apgaudinėja, chitras toks veidas jo nuotraukose, palik jį kuo greičiau.“ Nebežinodama ar juoktis ar verkti, dar dėl viso pikto pasitikslinu: „Ponia, gal jūs būrėja, kad taip matot?“ „Visos tos būrėjos tik pinigus ima, tu paklausyk manęs, skirkis su juo, matau kad laiminga nebūsi.“
Ir nors labiausiai norėjosi parašyti „Ponia, eikit jūs... su savo matymais“, – neparašiau. Užblokavau, kad mano ar mano artimųjų veidai daugiau ponios nenervintų ir leistų jai labiau susikoncentruoti į savo ar tų pačių savo anūkų gyvenimus.
Aš puikiai suprantu, kad net galingiausia pasaulio jėga yra nepajėgi sustabdyti pletkų. Be pletkų dauguma žmonių neturėtų išvis apie ką tarpusavy kalbėtis. Bet ta nauja mada aptarinėti gandus su jų įkvėpėjais man iki šiol yra absoliučiai visiškai nesuvokiama.