Be galo gerbiu visus žmones, kurie prisiima sunkią naštą rūpintis savo nusenusiais tėvais ar giminaičiais, kurie kasdien atiduoda visas savo jėgas seno žmogaus priežiūrai ir išlieka stiprūs emociškai, nors ir žino, kad jų artimasis nebepasveiks. O kur dar rasti stiprybės, jei šalia ligos prisideda ir demencija. Man sunku įsivaizduoti, kaip tai turi būti nelengva, nes vien senų šunų priežiūra mane visiškai išsunkia.
Tik dabar, kai paseno mano šunys, aš supratau, kokia senatvė gali būti nelengva. Kol jie buvo jauni – mano gyvenimas buvo džiaugsmas: nuolatinės kelionės, žaidimai, dresūros pamokos ir parodos. Dabar aš