Džiugi žinia – dauguma mums parašiusių žmonių pasakė, kad karantinas juos tik suartino. Daugiau praleisto laiko kartu, daugiau atvirų pokalbių, sulėtėjęs tempas ir mažesnis streso kiekis vėl iš naujo sujungė poras.
Tiesa, ne visas. Atsirado ir tokių, kurie mums rašė: „Greičiau tas karantinas pasibaigtų, nebegaliu žiūrėt į savo antrą pusę, pasiilgau meilužio/ės, noriu skirtis, buvimas kartu 24 valandas per parą – žudo.“
Ir šiandien aš noriu pakalbėti apie skyrybas, o tiksliau apie tai, kas nutinka po jų. Retai kada skyrybos būna malonus ir džiugus procesas. Tačiau kai kurie atvejai mane itin nustebina. Viena radijo klausytoja parašė mums laišką. „Karantinas mūsų porai buvo paskutinis lašas. Po penkių metų draugystės išsiskyrėme abipusiu sutarimu. Gyvenau jo namuose, todėl man teko susirinkti daiktus ir išsikelti į nuomojamą butą. Kol gyvenome kartu, gimtadienio proga draugas man padovanojo automobilį. Perrištą kaspinu kaip ir priklauso. Vairavau jį trejus metus, pati juo rūpinaus. Po skyrybų paprašė atiduoti automobilio raktelius. Čia normalu?“
Teisiškai visiškai normalu, nes paaiškėjo, kad tas automobilis buvo registruotas vaikino vardu, todėl jis turi visas teises jį atsiimti. Nors toks poelgis keistas – dovanoju tau mašiną, bet tuo pačiu nedovanoju, nes ji priklauso man. Labai saugi praktika.
Iš moralinės pusės toks poelgis tikriausiai visiems atrodys skirtingai.
Iš moralinės pusės toks poelgis tikriausiai visiems atrodys skirtingai. Vieni gailės merginos, nes jai teko grąžinti mašiną, tačiau laiko praleisto su tokiu vyru niekas nesugrąžins. Kiti pritars vyrui – nėra ko švaistytis automobiliais, geriau padovanos jį kitai (mums rimtai parašė vienas vyras, kuris sakė, kad visada atsiima automobilį ir dovanoja jį naujai merginai, gyrėsi, kad jo automobilis pakeitė jau 3 savininkes.)
Mano manymu, atsiimti dovanas – žema. Kad ir kokia brangi ta dovana bebūtų, juk tuo metu kai ją dovanojai, mylėjai ir norėjai pradžiuginti tą žmogų. Dar suprantu sužadėtuvių žiedo grąžinimą, nes vistiek nebenorėčiau jo nešiot, bet prašymas atiduoti per gimtadienį dovanotas dovanas man yra sunkiai suvokiamas.
Pasirodo mąstančių kaip aš nėra labai daug. Užvedus šią temą radijuje, mes sulaukėme keisčiausių istorijų apie tai, kaip vyksta dovanų ir kitų daiktų dalybos po skyrybų.
Viena mergina papasakojo, kad jos vyras išeidamas padalino net šaldymo kameroje esančius koldūnus.
Viena mergina papasakojo, kad jos vyras išeidamas padalino net šaldymo kameroje esančius koldūnus. Kita parašė, kad vaikinas pareikalavo atiduoti visus jai dovanotus apatinius, ką jis su tais rūbeliais darė, deja, neparašė, bet aš labai tikiuosi, kad nesugalvojo perdovanoti kitai... Dar viena moteris rašė, kad supykusi po skyrybų viename kambaryje nulupo visus tapetus, nes už juos mokėjo pati.
Vienos ponios vyras po skyrybų kieme užkūrė laužą į kurį sumetė visus poniai dovanotus rūbus ir batus. O dar vienas džentelmenas, po skyrybų savo buvusios sužadėtinės paprašė jam pervesti pinigus, kurie turėjo būti kompensacija už visas keliones, į kurias jis merginą vežėsi.
Kaip ir rašiau, kiekvienos skyrybos skausmingos ir nemalonios, tačiau apakinti pykčio, mes dažnai pamirštame, kad žmogus, su kuriuo mes skiriamės kažkada mums buvo pats artimiausias. Todėl, jei jūsų santykiai po karantino taip pat baigsis skyrybomis linkiu, kad nereikėtų deginti daiktų, atidavinėti dovanų ir juodinti vienas kito.
