Pasakočiau, kokie šunys yra nuostabūs ir geri draugai, kaip jie kasdien vizgins jums uodegytę ir jums nebus liūdna. Pasakočiau, nepaisydama to, kad jūs šunų išvis nemėgstate.
Sakyčiau, kad tik įsigiję šunį jūs pasijusite gerai, tik šuo padės jums išsivaduoti nuo depresijos ir atrasti gyvenimo pilnatvę. Ir visai nekreipčiau dėmesio į tai, kad jums nuo šunų alergija ir jūsų sveikata jums neleidžia jų turėti.
Aiškinčiau, kaip smagu yra kasdien vedžioti šunį, kaip gera pajudėti, pasportuoti ir pakvėpuoti grynu oru. Nors jūsų darbo grafikas labai įtemptas ir jūs visai neturite laiko šuniui.
Aš jums teigčiau, kad tik šuo mylės jus visokį – piktą, girtą, nelaimingą. Tik šuo rodys savo besąlygišką meilę, kurios niekur kitur negausite, nors jūs kasdien tai gaunate iš savo antrosios pusės ar vaikų.
Atkakliai jums įrodinėčiau, kad šunį prižiūrėti visai nesunku, kad tai daro beveik visi, todėl ir jums tikrai to šuns reikia. Nors jūsų gyvenimo sąlygos ir etapas dabar toks, kad tikrai negalite leisti sau šuns. „Na ir kas!” – sakyčiau aš. – „Atsiras pas jus šuo, atsiras ir galimybės!”
Net neabejoju, kad toks mano elgesys labai jus erzintų. Net neabejoju, kad dauguma jūsų labai greitai mane pasiųstumėte tiems patiems šunims šėko pjauti (čia toks senovinis posakis, šiuolaikine kalba siūlantis eiti ant n ir x raidžių). Taip, aš auginu šunis, man tai patinka, bet tai nereiškia, kad savo nuomonę kaskart turiu piršti kitiems, ar ne? Aš to ir nedarau, nes suprantu, kad ne visi žmonės galvoja kaip aš.
Nesuprantu, kodėl kas kartą sutikę moterį, kuri neturi vaikų, visi jai pradeda tuos vaikus įkyriai siūlyti?
Bet va nesuprantu, kodėl kas kartą sutikę moterį, kuri neturi vaikų, visi jai pradeda tuos vaikus įkyriai siūlyti? Aiškinti, kad tik juose gyvenimo pilnatvė, nors ji pilnatvę jaučia su savo aplinka, darbu ir vyru. Aiškinti, kad visi augina, todėl turi auginti ir ji. Aiškinti, kad būtinai reikia, nors jai jos gyvenimo periodu tų vaikų visai nereikia. Arba dėl savo sveikatos ji negali jų turėti, kaip ir jūs dėl alergijos šunų.
Taip, dauguma jūs dabar labai pasipiktinsite dėl to, kad šunis palyginau su vaikais. Bet šis palyginimas ne apie tai. Šis palyginimas apie vaikų piršimą kitiems, nepagalvojant apie priežastis, kodėl žmogus gali tų vaikų nenorėti. Jei aš kasdien gaučiau pinigų už pasiūlymą turėti vaikų – tikriausiai nerašyčiau šio teksto, nes atostogaučiau kur nors, kur šilta. Bet žmonės nepasiduoda – gal visgi atves tą Skaivą į protą.
Labai vertinu žmones, kurie man nesiūlo galų gale pastoti.
Ir yra labai daug žmonių, kurie atvirai sako – „Nenoriu šunų, man jie nepatinka.“ Bet dėl visuomenės spaudimo labai daug moterų bijo garsiai pasakyti – „Nenoriu vaikų, šiuo metu nenoriu arba negaliu jų turėti.“ Nors šiuo atveju tai du tokie patys dalykai.
Ir blogas yra ne tas, kuris kažko nenori, o tas, kuris nesugeba suvokti, kad savo gyvenimo būdo svetimiems primesti nereikia. Kas pasakė, kad vaikų turėti būtina? Niekas. Vieniems labai gera auginti vaikus, kitiems labai smagu auginti šunis, treti gyvena su katinais ir vargo nemato. Nes visi gyvena savo gyvenimą ir patikėkite, kai kurie visai laimingi gyvendami taip, kaip jums atrodo nepriimtina. Todėl aš nesiūlau kiekvienam sutiktam auginti šunis ir labai vertinu žmones, kurie man nesiūlo galų gale pastoti.
Daugiau autorės S.Jasevičiūtės tekstų rasite ČIA.
