Ir ne tik Lietuvoje. Karantino metu šunys perėjo per kelias stadijas. Pirmoji buvo pati baisiausia. Pasklidus melagingai žiniai, kad šunys gali užsikrėsti ir pernešti COVID-19, žmonės visame pasaulyje (Lietuvoje irgi) pradėjo atiduoti šunis į prieglaudas. Veterinarai ir šunų mylėtojai stojo į kovą su paleista melaginga žinia ir per visus įmanomus kanalus aiškino, kad tai netiesa, kad galite jaustis saugūs šalia savo augintinio. Masinė isterija buvo sustabdyta, šunys vėl buvo glostomi ir lepinami.
Tačiau tada prasidėjo kitas dalykas. Dauguma šalių sugriežtino karantiną taip, kad išeiti iš namų be rimtos priežasties buvo griežtai draudžiama. Tačiau pavedžioti šunį buvo leidžiama. Tada prasidėjo prieglaudų tuštėjimo metas. Ispanijoje, JAV ir dar keliose šalyse prieglaudos džiaugėsi, nes jose neliko nė vieno šuns! Žmonės net mokėdavo kaimynams pinigus už leidimą išvesti šunį į lauką ir bent šiek tiek pabūti gryname ore.
Prasidėjo prieglaudų tuštėjimo metas.
Lietuvoje apie visiškai ištuštėjusias prieglaudas negirdėjau, tačiau karantino metu šuns prireikė daugeliui. Šunų veisėjai negalėjo patikėti – pirmą kartą prie šuniukų nusidriekė laukiančių eilės. Aš pati (veisiu taksų veislės šunis) kasdien gaudavau ir vis dar gaunu po kelis laiškus iš žmonių, kurie užsigeidė staiga nusipirkti šuniuką. Du trys laiškai per dieną yra labai daug, o mano veislė nėra pati populiariausia. Girdėjau gandus, kad mažuosius pudelius ir auksaspalvius retriverius žmonės jau vadina „deficitine preke“.
Mažuosius pudelius ir auksaspalvius retriverius žmonės jau vadina „deficitine preke“.
„Tai džiaukitės“, – pasakysit jūs visiems veisėjams, paklausa yra. Bet geri veisėjai nesidžiaugia. Džiaugiasi tik daugintojai, kuriems dzin kam parduoti, svarbiausia parduoti. Tikri veisėjai bijo, kad pasibaigus karantinui ir žmonėms grįžus į visiškai normalų ritmą šuo taps nebereikalingas daugeliui pirkėjų.
Taip, dabar turėti šuniuką labai gera – dauguma sėdi namie, turi laiko šunį auklėti, šuo gali tapti puikia kompanija namie esančiam ir nuobodžiaujančiam vaikui. O kas bus, kai mama su tėte vėl eis į darbą, kai ateis ruduo ir vaikas išeis į mokyklą? Ar tik nebus naujos šunų atidavimo į prieglaudas bangos? To labiausiai ir bijo veisėjai, kasdien atsakinėdami į laiškus ir skambučius.
Viena mano pažįstama veisėja karantino metu gavo laišką, kuriame žmonės iškart prisipažino, kam jiems reikia šuns:
„Sveiki, matome, kad jūsų veislynas turi šuniukų. Mes ieškome patinėlio savo 4 vaikams: 3, 4, 5 ir 7 metų. Mes supratom, kad labai sunku juos užimti karantino metu, todėl manome, jog šuniukas bus puikus būdas jiems pažaisti, o mums atsikvėpti. Rugsėjį mūsų vyresnėlis pradės eiti į mokyklą, todėl planuojame tada šuniuką parduoti. O gal jūs sutiktumėt jį perpirkti iš mūsų atgal kompensuodami mums išlaidas ir už visus jam nupirktus daiktus?“
Ir čia yra tikrai realus laiškas (turiu jo kopiją).
Ir čia yra tikrai realus laiškas (turiu jo kopiją). Nerašysiu, ką tokiems „pirkėjams“ atsakė veisėja, faktas, kad šuniuko jie negavo.
Todėl, jei besėdint namie jus staiga aplankė noras pažaisti su mažu mielu šunyčiu, būkite geri, pagalvokite, kad jis lygiai taip pat norės žaisti su jumis ir karantinui pasibaigus. Vaikams nauji žaislai atsibosta per kelias savaites, todėl šunį perkate tik sau. Būkite atsakingi ir ne, keliems mėnesiams šuniukų „pažaisti“ niekas nepardavinėja.
