Ne paslaptis, kad paskutiniu metu man dažnai tenka naudotis pavėžėjų paslaugomis. Ir tie, kurie jomis taip pat naudojasi, tikriausiai pastebėjo, kad tarp vairuotojų labai padaugėjo užsieniečių, ypač iš Rytų šalių. Gal man tiesiog nepasisekė, bet visus kartus, kai teko važiuoti su jais – nesijaučiau atsipalaidavusi.
Kartą važiavau su vyruku, kuris vairavo ir manevravo taip pavojingai, kad prisisegusi saugos diržą visos kelionės metu sėdėjau užsimerkusi ir tikėjausi neapsivemti nuo staigių, trūkčiojančių manevrų. Toks jausmas, lyg mus gaudė policijos mašina, o mes turėjom nuo jų atsiplėšti. Tiesą sakant, jei tikrai mus būtų sustabdę policininkai, būčiau net apsidžiaugusi, nes iš to žmogaus tikrai reikėtų atimti teisę vairuoti.
Jei mus būtų sustabdę policininkai, būčiau net apsidžiaugusi.
Kitas mano vairuotojas egzotišku vardu automobilyje rūkė, visu garsu klausėsi rytietiškos muzikos ir tuo pačiu metu garsiai savo kalba kalbėjo telefonu. Kalbėjo piktai, todėl kelionė vėlgi nebuvo labai jauki. Paprašius patylinti muziką ir uždaryti langą, pažiūrėjo piktai ir pasakė „No speak“ – suprask, angliškai jis nekalba. Aišku, mano prašymų neįvykdė.
Trečiasis mano pavėžėjas, pavadinkim jį Abdula, buvo jaunas vyras. Vairavo padoriai, automobilyje niekuo nesmirdėjo. „Na va, buvau neteisi, yra ir puikių vairuotojų“, – tada pagalvojau ir atsipalaidavau. Tiesa, navigacija jį nuvedė keliu, kuris neasfaltuotas ir bjaurus.
