Esu girdėjusi, ir kaip žmonės atviru tekstu sako išrinkę savo vaikams krikšto tėvus pagal tai, kiek jie galės prisidėti prie vaiko gerovės.
Žvelgiant iš šono, krikštynos paskutiniu metu visiškai prarado savo esmę – tai tiesiog dar vienas balius tėvams, su balionais, gražiomis nuotraukomis, brangiomis dovanėlėmis ir galimybe pridėti dar vieną vardą apie Arminuko ar Majytės vardelio.
Ir dzin, kad tas kartas bažnyčioje, kai tėvai krikštija savo vaiką, yra vienintelis kartas per penkerius metus, kai jie abu į tą bažnyčią užėjo. Paskutinį kartą jie ten buvo per savo vestuves, nes bažnyčioje nuotraukos gražesnės nei civilinės metrikacijos biure, na, ir kunigas kažkaip šilčiau kalba. Tik va bėda, kad neaišku, kaip ir kuria puse žegnotis, bet čia smulkmena.
Tėvai netikintys, seneliai gal ir tikintys (nes jau seneliai), nors į bažnyčią nevaikšto, bet va vaiką pakrikštyti būtinai reikia. Kodėl? „Todėl, kad visi taip daro, todėl, kad graži šventė, todėl, kad dėdė Antanas suka ten tokį bizniuką, tai tikrai savo krikštasūniui ir ateity padės. Plius va balionams dabar matėm nuolaidos – gražiai papuošim viską Matukui, sidabrinį graviruotą šaukštą gal kas atneš. Mama turės progą makiažą pasidaryti. Bus graži šventė.“
Bet dažniausiai krikštynų finale visi labai nebekrikščioniškai ragauja vyną ir šampaną, per vakarą pažeidžia bent tris Dievo įsakymus iš dešimties. Matukas savo krikštynų neprisimins ir jam nusispjaut ant to šaukšto. Matukas užaugęs šiaip galės pasikrikštyti ir pats, jei matys, kad ši religija jam priimtina.
Aš nesu dora krikščionė, atvirai kalbant, man nepriimtina ši religija. Bet man labai neskanu žiūrėti, kaip lygiai taip pat netikintys žmonės veidmainiauja
Aš nesu dora krikščionė, atvirai kalbant, man nepriimtina ši religija. Bet man labai neskanu žiūrėti, kaip lygiai taip pat netikintys žmonės veidmainiauja – krikštija vaikus tik dėl baliaus ir dovanų, tuokiasi bažnyčioje tik dėl gražesnės aplinkos ir nuotraukų. O po to pamiršę, jog prisiekė prieš Dievą – apsisukę laužo duotus įžadus ir priesaikas. Krikšto tėvai jau senokai nesirūpina savo krikštavaikių doru auklėjimu, o per Vėlines retas, kuris kalba maldą už mirusius, nes daug įdomiau pažiūrėti, kiek daug žvakių kapinėse dega ir kieno kapas gražiau sutvarkytas.
Taip, keičiasi laikai – keičiasi ir papročiai. Daugelis dabar sakys, kad pagal mano logiką ir Kalėdų neturėtume švęsti, jei esame netikintys. Bet aš matau skirtumą.
Kalėdos – tai buvimas kartu, šeimos vakaras su nusistovėjusiomis šeimos tradicijomis. Pas vienus Kalėdos – tai malda ir plotkelės laužymas, pas kitus – šampanas ir pusgirtis kaimynas Kalėdų Senelio rūbais su maišu dovanų.
O va vestuvės ir krikštynos yra sakramentai. Sakramentai apima visus svarbiuosius krikščionio gyvenimo tarpsnius ir momentus – jie duoda pradžią krikščionių tikėjimo gyvenimui, jį ugdo ir skiria jam misiją. Sakramentas – tai priesaika Dievui ir bažnyčiai. Ir kai žmonės tuos sakramentus priima dėl savanaudiškų paskatų, man tai atrodo nesąžininga prieš tikrai nuoširdžiai tikinčius.
Todėl visos tos babytės, kurios nori ir garsiai pageidauja, kad jų anūkai ženytųsi bažnyčioje irgi yra blogos – jos verčia savo anūkus veidmainiauti vieną svarbiausių jų gyvenimo dienų.
Daug kas ant manęs pyks, bet aš manau, kad tėvai, kurie krikštija savo vaikus tik dėl mados, ir jaunavedžiai, kurie tuokiasi bažnyčioje tik dėl gražių nuotraukų, turėtų nepatikti Dievui. Nes Dievas turėtų nemėgti veidmainių.
