Spėju, kad retas iš mūsų užaugo be tėvų mums sakomo melo. Jūs klausite, kas gi čia gero, kai nuo pat mažų dienų tau meluoja artimiausias žmogus? Ir koks dviveidiškumas, tėvai, kurie mums bando įskiepyti, kad meluoti – labai negražu, patys tai darydavo išsijuosę! Tačiau jų melas turėjo (ir spėju, kad vis dar turi) kitą tikslą. Tai buvo priemonė mus auklėti arba tiesiog padaryti mūsų vaikystę stebuklinga.
Dauguma mūsų augo tikėdami, kad šuliniuose ir tvenkiniuose gyvena pabaisos, pelkių laumės ar tiesiog piktos varlės, kurios tik ir laukia kol vaikas ateis arti, kad galėtų jį įtraukti į dugną. Baisu? Labai baisu, bet užtat šis melas apsaugojo mus nuo įkritimo į vandenį.
Vaikų pavojingose gatvėse tykodavo pikti dėdės, čigonai (taip mūsų laikais niekas nesijaudino dėl tautinės diskriminacijos), vilkai ir policininkai. Visi jie buvo pasiruošę mus pavogti ir nusivesti, ten kur blogai. Todėl mes vengdavome eiti toli nuo namų ir likti vieni be suaugusių. Va tik dėl policininkų kiek apmaudu, nes ištisos vaikų kartos užaugo nemėgdamos policijos, nes tėvai juos „piktu dėde policininku“ gąsdino.
Blogai besielgiantiems vaikams tėvai meluodavo apie viską matantį Kalėdų senelį, apie nykštukus, kurie pavogs visus vaikų žaislus arba net gandrus, kurie blogus vaikus išneša atgal iš kur atnešę. Būdavo tėvų, kurie meluodavo savo vaikams, kad juos už blogus darbus galima atiduoti į vaikų namus, arba gąsdindavo, kad, jei jie neklausys, mama išeis ir nebegrįš. Šiais laikais tai skamba kraupokai, bet tokie tėvų melai dažniausiai suveikdavo.
Šiais laikais tai skamba kraupokai, bet tokie tėvų melai dažniausiai suveikdavo.
Manau kiekvienas prisiminsite iš savo vaikystės kokį nors baisų tėvų melą, skirtą jūsų auklėjimui. Tačiau buvo vaikų, kurie augo su gražiomis melagystėmis, vienas tokių vaikų buvau aš.
Man buvo ketveri kai pirmą laišką man parašė miške gyvenantys nykštukai. Laišką paliko ant palangės. Ryte jį rado ir man perskaitė mama. Nykštukai savo laiške pasakojo kaip gyvena, ką miške veikia, kaip jodinėja ant paukščiukų ir dėl to gali stebėti vaikus. Nykštukai mane mokė būti gera, klausyti tėvelių ir žadėjo, kad jei tokia būsiu – vėl sulauksiu jų laiško.
Aš tikrai labai stengiausi ir nykštukų laiškai tapo mano kasdienybe. Kas rytą bėgdavau tikrinti palangės. Rasdavau ne kasdien, bet ta diena, kai ten gulėdavo atvirukas ar paprastas sąsiuvinio lapelis man būdavo ypatingos. Tie nykštukai realiai mane stebėjo! Jie žinojo visus mano blogus poelgius ir skatino mane būti geresne. Kai būdavau labai gera ant palangės gulėdavo ir mažas saldainiukas, nykštukai rašė, kad nieko didesnio atnešti negali, nes jiems per sunku.
Kartais man rašydavo mėlynasis nykštukas, tada laiškas būdavo parašytas mėlynu pieštuku, raudonasis nykštukas rašė raudonai, o žaliasis – žaliai. Ilgainiui puikiai įsivaizdavau visą nykštukų karalystę paslėptą nuo žmonių akių ir labai labai norėjau išmokti skaityti, kad galėčiau pati skaityti jų man rašomus laiškus. Išmokau – skaityti pradėjau gerokai prieš eidama į mokyklą.
Tie maži trumpi laiškeliai tapo mano vaikystės stebuklu. Įsivaizduokit kaip aš nusivyliau, kai mano vyresnė kaimynė man pasakė, kad jokių nykštukų nėra ir laiškus man rašo mano mama. Man tada buvo septyneri. Trejus metus aš gyvenau tikėdama, kad stebuklinga nykštukų, skraidančių ant balandžių ir stebinčių vaikus, karalystė egzistuoja. Ne nauji žaislai ar pažadai ką nors nupirkti mane skatino būti gera, o maži žmogučiai, kurie viską apie mane žinojo.
Visus tuos laiškus turiu išsisaugojusi iki dabar – tai mano vienas šilčiausių vaikystės prisiminimų, už kurį esu labai dėkinga mamai. Tai nuostabus mano vaikystės melas. Todėl meluokite savo vaikams ir jūs, kurdami aplink juos stebuklingą pasaulį, parašyti savo vaikus kelis sakinius mėlynu pieštuku nieko nekainuoja, o jam sukursite neįkainojamus vaikystės prisiminimus.
